Stolbai

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Stolbai (rus. Столбы) – išnykusi gyvenvietė Stolbų saloje, Buluno rajone, pusiaukelėje tarp Tit Arų ir Trofimovsko. Ties Stolbais Lena išsišakoja į Trofimovsko, Bykovo ir Olenioko (ir kiek toliau – Tumato) protakas. Greta Stolbų buvo dar keletas mažesnių salų. Tarp jų Stolbo sala (rus. Остров Столб) – apie 114 m. aukščio uola – simboliška Lenos upės deltos pradžia. Už 30 km į vakarus nuo Stolbų yra Amerika Chaja (rus. Америка-Хая) kalva – amerikiečio keliautojo Džordžo De Longo (1844–1881 m.) žūties vieta.

1942 m. rugpjūčio pabaigoje į Stolbų salą buvo atplukdyta apie 60 tremtinių iš Lietuvos. Dauguma jų iš Barnaulo apylinkių arba Troickojės rajono Altajaus krašte. Tremtiniai Stolbuose buvo išlaipinti ir palikti po atviru dangumi, be apsaugos nuo vėjo ir šalčio. Kiek vėliau salą pasiekė antra barža, kuria buvo atgabentos lentos ir kitos statybinės medžiagos bei įrankiai. Iki rudens Stolbuose buvo pastatyta nedidelė žvejų gyvenvietė: ilgas tremtinių barakas, kelios jurtos, žvejybos punkto viršininko lūšna ir nedidelė parduotuvė. Kitame salos krašte veikė viena liūdniausiai pagarsėjusių šiaurinėje Jakutijoje kalinimo vietų – Stolbų pataisos darbų kolonija (ITK Nr.7). Neformaliai Stolbų sala buvo dalinama į dvi teritorijas: „laisvųjų“, kurioje gyveno tremtiniai, kolonijos viršininkas bei kiti pareigūnai ir kolonijos zoną, kur uždaroje teritorijoje gyveno kaliniai. Greta Stolbų buvo dar viena smėlinga sala, vadinta Chochočiu. Čia taip pat išlaipinta tremtinių, kurie vėliau perkelti į Stolbus.

Gyvenimo sąlygos Stolbų saloje buvo ypač sudėtingos. Prasidėjus žiemai ir Lenai užšalus, poledinės žvejybos patirties neturėję Stolbų tremtiniai neteko vienintelio maisto šaltinio. Iš pradžių kai kurie tremtiniai ir kaimyninių salų žvejai išgyveno tik vogdami atviruose sandėliuose saugomą neišgabentą žuvį. Kai kurie Stolbų gyventojai buvo tokie išsekę ir nuskurdę, kad maisto ieškodavo pamazgų duobėse, į kurias atliekas su išmatomis pildavo Stolbų gyvenvietės ir kolonijos administracijos darbuotojai. Vien per kelis 1942–1943 m. žiemos mėnesius saloje mirė 9 žmonės. Buvęs tremtinys Jonas Išora apie gyvenimą Stolbuose prisiminė: „Pradėjo masiškai mirti žmonės. Gulėdamas ant gultų ryte žiūri – šalia tavęs jau negyvas guli tavo likimo draugas. Ištempdavom vieną po kito iš lūšnos, sukraudavom į rietuves, o kitus tekdavo panaudoti – stačius įkišus į sniegą gairėm, kad eidami žvejoti nepaklystume ir galėtume rasti savo gyvenamas lūšnas.“ Juozas Mintaučkis, Stolbuose netekęs visos šeimos, savo atsiminimuose mini: „Prasidėjo savaitinės šiaurės pūgos, žmonės, kurie dar galėjo judėti, negalėjo išeiti į lauką. Šaltis ir atėjęs badas padarė savo. Vasario mėn. jau nebegalėjo atsikelti brolis [Adolfas] – nušalo kojas, sesuo [Bronė] – kraujo užkrėtimas. Mamą [Ulijona Mintaučkienė] surietė šiaurės liga „cinga“. Brolis 23-ią vasario buvo su rogutėmis nuvežtas į ambulatoriją – „ligoninę“. Kitą dieną davė žinią, kad jau miręs. Toliau išvežė ir mus tris. Po dienos mirė sesuo. Likome su mama. Praėjus dviem dienom netekau ir mamos. Likau vienas Dievo globoje.“ 1943–1946  m. J. Mintaučkis praleido vaikų namuose Bulune, Jakutske. 1946 m. lapkritį buvo parvežtas į Lietuvą.

Kiekvienos vasaros pradžioje, prasidėjus Lenos ledonešiui, Stolbų gyvenvietei kildavo grėsmė būti užlietai kylančio vandens ar nušluotai lūžtančių ledo lyčių. Kilus pavojui tremtiniai ir kolonijoje kalėję žmonės nebūdavo evakuojami į kitas salas. Kai 1944 m. kilo grėsmė, kad ledai sutraiškis visą tremtinių gyvenvietę ir kalinių barakus, iš salos nebuvo evakuoti net kolonijos sargybiniai ir administracija – visi čia buvę žmonės gyveno atskirti nuo aplinkinio pasaulio.

Stolbuose tremtiniai žvejojo visus metus. Nuo 1943–1944 m. žvejoti Stolbų apylinkėse atplukdydavo ir tremtinių iš kitų gyvenviečių. Žvejyba vandenyse ties Stolbais buvo sudėtinga. Lena, prieš išsišakojant į daugybę protakų, čia buvo ypač plati, jos vandenys neramūs, banguoti ir pavojingi.  Moterys Stolbuose sūdė žuvis, taisė tinklus, rogėmis į aplinkines žvejų salas tempė statines. Jonas ir Petras Išoros saloje buvo įsirengę nedidelę „kalvę“, kur galąsdavo žvejų ir kitų darbininkų įrankius. Stolbų tremtiniai turėjo patys apsirūpinti kuru gyvenamoms patalpoms, duonos kepyklai ir kitoms įstaigoms kurenti. Saloje augo tik samanos ir žemi krūmai, malkų ar kitų medienos atliekų į salą neatplukdydavo, todėl Stolbų gyventojams tekdavo klaidžioti po aplinkines salas (kuriose augo nedideli karklai), traukti rąstus ir šakalius suneštus į pakrantes Lenos ledonešio.

1945–1946 m. dauguma Stolbų tremtinių buvo perkelti į Tit Arus. Kelioms šeimoms pavyko persikelti į Jakutską ar kitas centrinėje ar pietų Jakutijoje buvusias gyvenvietes. Pokario metais vasaromis į Stolbus ir toliau atplukdydavo tremtinius iš Bykovo ir kitų vietų žvejybai ir žuvies apdirbimui. Nemažai žvejų vasaromis įsikurdavo ir palapinėse gretimoje Chochočio saloje. Čia sugautą žuvį vėliau apdorodavo Stolbų sūdymo ceche.

Kapinės. LGGRTC duomenimis Stolbų saloje, tremtinių gyvenvietėje, 1942–1944 m. mirė 16 žmonių. Pirmasis saloje mirė Juozas Grabys (1895–1942). Jo palaikai palaidoti gretimoje negyvenamoje saloje Olenioko pratakoje. Vietiniai ir tremtiniai ja vadino Grabio sala. Kiti tremtiniai buvo laidojami arčiau tremtinių barakų. Žiemą, nesant galimybės iškirsti duobių kapams įšale, kūnus laikydavo suvyniotus į medžiagas po atvirumu dangumi arba atskirame mediniame namelyje, vasarą – užkasdavo atokiau nuo gyvenvietės, salos pakraštyje. Lenai patvinus dalis šių palaidojimų buvo sunaikinti. Janina Leišytė-Mikulėnienė apie Stolbų kapines prisiminė: „Pradžioje mirusius tremtinius laidojo ant Lenos upės skardžio, kiek galima giliau iškirsdavo amžiną įšalą, tačiau pavasarį ištvinusi upė nuplovė skardį su palaidotais. Žiemom mirusiems laikyti buvo pastatyta toliau nuo barako atskiras namelis, kur patalpindavo mirusius ne tik lietuvius, bet ir vietinius. Eidami į darbą palikdavo kūnus šiame namelyje, o grįžus – neberasdavo. Tremtiniai spėjo, kad lavonai jiems nematant buvo sumetami į Leną. Kas tai darė – niekas nežinojo.“Pasak J. Grabio sūnaus Stanislovo, dėl čia buvusių kapinių apie 1952 m. salą vietinė administracija pavadino Mogilnikais (rus. Могильники; liet. Kapinynai)[1]. 1989 m. kovą Stolbų saloje lankėsi Donato Samėno organizuota ekspedicija, 2008 m. – Gintautas Alekna. Jam pavyko nuotraukose užfiksuoti du Lenos potvynių atidengtus karstus. Didesnė dalis salos ir buvusios kapinės buvo nuplautos upės.