LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Tumatas

Rajonas: Buluno

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Tumatas (rus. Тумат) – išnykusi žvejų gyvenvietė Buluno rajone, taip pat pavadintoje (kituose šaltiniuose – Sagastyro) saloje, apie 200 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio rajono centro – Tiksio. Salos pietinį, rytinį ir vakarinį krantus skalauja Lenos upės protakos, šiaurinį – Laptevų jūra. Tumatas buvo vienas nuošaliausių ir šiauriausių žvejybos punktų Jakutijoje, kur gyveno tremtiniai.

1942 m. pabaigoje į salą atgabenti pirmieji Tumato tremtiniai – jakutai, ištremti iš Čurapčios rajono. Iš viso čia atsidūrė apie 160 jakutų (iš jų 73 nepilnamečiai, nemažai pagyvenusių žmonių, tarp jų 103 metų amžiaus vyras)[1]. Tumato saloje įsteigtas „3-ojo Internacionalo kolūkis“[2] – vienas didžiausių Čurapčios tremtinių kolūkių Buluno rajone. Netoli Tumato tremtinių gyvenvietės buvo nedidelis senas evenkų žvejų ir medžiotojų kaimelis Sagastyras. 1882–1884 m. netoliese Sagastyro pradėjo veikti viena seniausių Rusijos meteorologinių stočių, įkurta Rusijos imperijos geografijos draugijos pirmininko keliautojo, hidrografo Nikolajaus Jurgenso (1847–1898). Apie Tumato salą ir jos apylinkes Ona Ulevičiūtė-Kavaliauskienė prisiminė: „Tumato saloje yra sena gyvenvietė. Prieš Tumato salą – kitą sala, o ten senos šamanų kapinės. Vietiniai jų bijo, neina niekada arti, net kalbėt vengia. Kartą ieškodami malkų nuklydom su keliom moterim ir toli ant vieno kranto radom du šamanų karstus. Jie išskobti iš storo medžio pliauskų, uždengti kažkokia medine lenta, užkali. Jie pakelti virš žemės, vėjo nuglūdinti, apkerpėję tundros samanomis. Gal prieš kelis šimtus metų palaidoti, nes tundroj niekas negenda.

Lietuvos tremtiniai į Tumato salą atplukdyti 1943 m. vasarą iš Trofimovsko. Pasak Buvusios tremtinės Teklės Grigienės tada į salą buvo perkelta apie 20 tremtinių. Dauguma jų gyveno vienoje didelėje palapinėje. Tuo metu gyvenvietės teritorijoje buvo pastatyti tik keli pastatai: jakutų kolūkio kontora, nedidelė parduotuvė, medicinos punktas, žuvų sūdymo cecho patalpos. Dauguma tremtinių Tumate gyvendavo ir žvejodavo tik vasarą. Žiemoti pasilikdavo tik kelios šeimos. Kiekvieną pavasarį Lenos ledonešis į salą supusias upės protakas atnešdavo gėlo vandens ir čia susitelkdavo daug žuvies. Prasidėjus rudeniui žuvies sumažėdavo, o tremtinius išplukdydavo į kitas salas (Bobrovską, Anošinską) arba atgal į Trofimovską žiemos žvejybai. Vasarą daugelis žvejų grįždavo į Tumatą. Daugiausia tremtinių Tumate gyveno 1944 ir 1945 m. vasarą. Apie pokario metais čia buvusius tremtinius duomenų beveik neišliko. Kurį laiką saloje gyveno ir žuvų sūdymo ceche dirbo Dalia Grinkevičiūtė. 1953 m. saloje gyveno Henrikas Dzikas ir dar keli lietuviai. Tuo metu Tumate veikė nedidelė mokyklėlė. Daugelis tremtinių glaudėsi evenkų ir jakutų trobose.

Tumato saloje tremtiniai žvejodavo, sūdydavo ir apdorodavo žuvį. Į žvejybą įlankoje tremtiniai išplaudavo didelėmis valtimis – vadinamaisiais kungasais, išmesdavo tinklus, grįžę į krantą, juos įtraukdavo virvėmis. Apie žvejybą ir gyvenimą Tumate T. Grigienė prisiminė: „Dirbdavom po 10-12 valandų. Poliarinė diena, saulė nenusileidžia ištisą parą, prarasdavom laiko nuojautą. Ir taip diena po dienos. Kasdien braidom po šaltą, ledinį vandenį. Drabužiai nespėja išdžiūti. Žvejybos darbas labai sunkus. Specialios aprangos nebuvo. Kojas apmuturiuodavau skudurais, kad mažiau jausčiau šaltą upės ledą. Išsimokėtinai gavau vasarinė jakutišką apavą – ičigus. Tai labai lengvas apavas, pasiūtas iš odos. Kai vaikštai, atrodo, kad esi basa. Žvejybai jis netiko. Šalo padai, per siūles sunkėsi vanduo. Traukiant tinklą iš upės visada drabužiai likdavo šlapi. Vatinukas nespėja išdžiūti, o su šlapiom vatinėm kelnėm labai sunku judėti. Todėl žvejybai pasisiuvau kelnes iš maišo. Visas džiaugsmas čia, kad pagaudavome daug žuvies. Po alkanos Trofimovsko žiemos kiek atsigavo žvejai ir jų vaikai. Kas dėjosi pasaulyje – nieko nežinojome. Buvome atitrūkę nuo civilizuoto pasaulio. Nebuvo nei laikraščių, nei radijo, laiškų negaudavome.

1964 m. visos Tumato saloje buvusios gyvenvietės buvo panaikintos, o jų gyventojai perkelti į Bykovą. XX a. pabaigoje pietinė Tumato salos dalis, kurioje veikė meteorologinė stotis, buvo nuplauta patvinusios Tumato protakos. Pažeista ir dalis buvusios gyvenvietės teritorijos. Tumato gyvenvietės apylinkėse išliko nedidelės jakutų Čurapčios tremtinių kapinaitės. 2011 m. Tumato saloje vis dar gyveno 3 vietiniai žvejai, gimę saloje ir sugrįžę čia žvejoti jau sunykus gyvenvietėms.

 

 



[1]История чурапчинского переселения : документы,цифры, Якутск : Бичик, 2014. p. 161-162.

[2]История чурапчинского переселения , p. 134.