Bijskas

Rajonas: Bijsko

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

Bijskas (rus.Бийск) – antras pagal dydį miestas Altajaus krašte, nuo sostinės Barnaulo nutolęs apie 60 km į pietryčius.  Bijskas įkurtas 1709 m. kaip tvirtovė, o 1782 m. jam suteiktas miesto statusas. Miestas įsikūręs abiejuose Bijos upės krantuose, netoli Bijos ir Katunės santakos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (1939 m. duomenimis) mieste gyveno apie 80 tūkst. gyventojų.

1941 m. vasarą  į Bijską  atvežti tremtiniai iš Lietuvos. Iki 1941 m. liepos 7 d. į miestą atvyko 3 ešelonai (Nr.238, 239, 240), dalis ešelono Nr.232b vagonų bei vienas ešelono Nr.234 vagonas  tremtinių iš Lietuvos. Taip pat į miestą atvyko 2 Balstogėje, kuri 1939-1941 m. buvo Baltarusijos SSR sudėtyje, suformuoti ešelonai gabenę lenkus tremtinius.

Dauguma į Bijską atvežtų žmonių netrukus buvo išgabenti į Oirotų autonominę sritį ( nuo 1948 m. – Kalnų Altajaus autonominė sritis, šiuo metu Altajaus Respublika): Tengos tarybinio ūkio fermas, Kutašą, Ulužajų, Ongudajų, Turočiaką ir kitas vietas. Kiti išvežti į Bijsko apylinkėse buvusias tremties vietas (Akutichą, Altajskoję, Zonalnoję ir kitas).

Bijske pasiliko apie 250 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia iš Vilkaviškio ir Šakių rajonų. Iš jų apie 45 – Lietuvos žydai. Taip pat čia pasiliko kelios Lietuvoje internuotų arba trėmimo metu Vilniaus krašte gyvenusių lenkų šeimos.

Bijske palikti tremtiniai 1941 m. vasarą buvo išskirstyti į kelias grupes. Dalis tremtinių buvo paskirti gyventi ir dirbti į už 5 km nuo miesto buvusią „Bijsko“ grūdų tarybinio ūkio gyvenvietę (tikslus jos pavadinimas nežinimas). Tai buvo nedidelis šalia miesto išaugęs kaimelis su septynmete mokykla, vaikų darželiu, ambulatorija, parduotuve. Aplink kaimelį stovėjo daugybė nedidelių medinių lūšnų, kuriose gyveno tarybinio ūkio darbininkai. Dalis tremtinių buvo apgyvendinti antrame mokyklos pastato aukšte, kiti įsikūrė daržinėse, apleistuose tvartuose, nenaudojamuose ūkiniuose pastatuose.

Kita, didesnė dalis tremtinių, apgyvendinti Bijsko priemiestyje - cukraus fabriko apylinkėse (LGGTRTC duomenimis apie 180 žmonių).  Fabrikas buvo pastatytas 4-ojo dešimtmečio pradžioje, už 5-7 km nuo miesto centro, netoli vietos, kur Bija ir Katunė susilieja į Obės upę. Šalia jo išaugo nedidelė darbininkų gyvenvietė.

Į cukraus fabriką dirbti atvežti tremtiniai buvo laikinai apgyvendinti apleistoje medinėje cerkvėje, vėliau perkelti į sezoninių darbininkų bendarbutį. Tai buvo didelis vienaukštis mūrinis pastatas. Tremtiniai čia gyveno po kelias šeimas (8-15 žmonių) viename kambaryje.

Gyvenimo sąlygos cukraus fabriko apylinkėse buvo sunkios. Prasidėjus rudeniui, tremtinių tarpe ėmė greitai plisti ligos. Vaikai sirgo tymais, kokliušu, difterija. Buvo jaučiamas nuolatinis maisto produktų trukūmas.

Iš pradžių į  fabriką tremtinių  neįleisdavo. Jie dirbo įvairius paruošiamuosius darbus – nešiojo iš sandėlių anglis, iškraudavo vagonus. Vėliau iš tremtinių sudaryta krovikų brigada. Ji buvo vežiojama atskirame vagone į įvairias geležinkelio stotis surinkti išaugintų runkelių, atvežamų iš aplinkinių kolūkių. Tremtiniai dirbo geležinkelio remonto darbus, žiemą kirsdavo medieną cukraus fabriko ir gyvenvietės reikmėms.

1942 m. vasarą dauguma prie Bijsko cukraus fabriko ir tarybinio ūkio fermose gyvenusių tremtinių (LGGTRC duomenimis 140 žmonių) buvo išvežti į Jakutiją. Didesnė dalis jų atsidūrė Buluno rajone (daugiausia Bykove, kiek mažiau Tit Aruose), keletas šeimų – Ust Janos rajone (Kuogastache, Krestuose).

1942-1945 m. Bijsko apylinkėse liko apie 10 tremtinių šeimų (daugiausia be darbingų žmonių). Čia apsigyveno ir keletas tremtinių perkeltų iš kitų Altajaus vietų.

Pasibaigus karui Bijske studijuoti leista pirmiesiems tremtiniams. Tuo metu tremtinių mieste mažėjo. 1946 m. 6 asmenys, paleisti iš tremties, emigravo į Lenkiją, 1946-1948 m. apie 15 tremtinių pabėgo iš Bijsko ir sugrįžo į Lietuvą.

Tremtinių iš Lietuvos Bijske vėl pradėjo daugėti 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Daugiausiai tai buvo jaunimas, atvykę studijuoti miesto aukštojo mokslo įstaigose, ar šeimos, kurioms pavyko gauti leidimus persikelti iš vargingiausių ir atokiausių aplinkinių tremties vietų. Bijske veikė pedagoginis institutas, medicinos mokykla, žemės ūkio, miškininkystės ir statybų technikumai. Ten mokėsi nemažai lietuvių ir Lietuvos žydų tremtinių.

Pokario metais Bijske buvo dislokuotas karinis dalinys, kuriame tarnavo keletas lietuvių. 6-ojo dešimtmečio viduryje kai kurie iš jų liko mieste uždarbiauti po karinės tarnybos. 1951-1953 m. į Bijską buvo atvežta ir nemažai tremtinių, kurie 1946-1948 m. buvo pabėgę iš tremties vietų, Lietuvoje suimti, kalinti lageriuose arba iš karto grąžinti į tremtį.

1956-1958 m. Bijsko tremtiniams pradėta leisti grįžti į Lietuvą, tačiau ir vėlesniais metais čia vis dar gyveno daug lietuvių.

Tremties metu Bijske mirė 30 tremtinių. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio tremtiniai buvo laidojami miesto Močišės rajono kapinėse. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kapinių teritorijoje pradėta kasti molį, vėliau nutiestas plentas ir kelio žiedas. Dauguma palaidojimų buvo sunaikinti. Šiuo metu buvusių kapinių teritorijoje stovi 3 paminklai. Du iš jų pastatyti lietuviams tremtiniams atminti (1990 ir 1998 m.).