Ust Kurjos tarybinis ūkis
Rajonas: Chabarų
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Ust Kurja (rus. Усть-Курья) – kaimas Chabarų rajone, už 13 km į rytus nuo rajono centro. Ust Kurja įkurta 1876 m. XX a. viduryje kaimas buvo nedidelio avis ir karves auginusio tarybinio ūkio centru. Ust Kurjos t.ū. priklausė 3 netoliese buvusios fermos – nedidelės gyvenvietės darbininkams apgyvendinti prie gyvulių aptvarų ir dirbamų laukų.
1941 m. į Ust Kurjos tarybinio ūkio gyvenvietes atitremta daugiau nei 30 lietuvių, dauguma iš Trakų ir Varėnos rajonų. Tarp tremtinių buvo 7 mokytojai. Į Ust Kurjos apylinkes tremtiniai atvežti iš Slavgorodo geležinkelio stoties. Pakeliui į tarybinio ūkio gyvenvietes dauguma tremtinių buvo laikinai apgyvendinti plytinėje šalia nedidelio vokiečių menonitų įkurto Galbštato (šiuo metu Nekrasovo (rus. Некрасово) kaimo, buvusio pusiaukelėje tarp Slavogorodo ir Ust Kurjos. Po poros mėnesių darbo plytinėje, 1941 m. rudens pradžioje, tremtiniai vežimais išvežti į Ust Kurjos tarybinio ūkio gyvenvietes.
Dauguma Ust Kurjos tremtinių buvo apgyvendinti 3-oje tarybinio ūkio fermoje.Vėliau ši gyvenvietė pavadinta Vostočnu (rus. Восточный); kitais duomenimis Razdolnu (rus.Раздольный). Tai buvo nedidelis kaimelis nuo Ust Kurjos nutolęs apie 5-10 km į pietryčius. Parduotuvės 3-ios fermos gyvenvietėje nebuvo. Maistą (tik duoną) atveždavo iš Ust Kurjos kaimo. Tremtiniai Ust Kurjos tarybiniame ūkyje daugiausia prižiūrėjo ir ganė gyvulius, ruošė jiems pašarą. Žiemą dalis tremtinių buvo išvežami iš gyvenvietės miško darbams.
Dauguma tremtinių 3-ioje fermoje gyveno bendrame apgriuvusiame barake. Šeimos, kurioms pritrūko gyvenamo ploto, atsidūrė dar sudėtingesnėje padėtyje. Teko apsigyventi ir apleistoje veršidėje. Tremtiniai (apie 6 žmones) čia gyveno nedidelėje 11 m2 patalpoje su iškirstomis skylėmis sienose vietoj langų. Lietuviai patys įstiklino langus, suplūkė aslą, sumūrijo nedidelę nedegtų plytų krosnį. Žiemą patalpos sunkiai įšildavo, vasarą per žemėmis užpiltą veršidės stogą tekėdavo purvinas vanduo.
Lietuviai nebuvo vieninteliai tremtiniai 3-ios fermos gyvenvietėje. 1942 m. čia atvežta viena Pavolgio vokiečių, 1949 m. – kelios moldavų šeimos.
Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimo sąlygos 3-ios fermos gyvenvietėje buvo ypač sunkios. Tarybiniam ūkiui nuolat trūko darbo jėgos, kadangi vietinių ir atitremtų vyrų čia buvo labai mažai. Žiemą fermos nebuvo tinkamai aprūpinamos malkomis gyventojų būstams apšildyti. Dirbant žiemą trūko darbinių rūbų ir apavo. Vietoje batų žmonės nešiojo iš kritusių gyvulių odos atraižų pagamintas nagines, rengėsi slapčia nuo avių nupeštos vilnos megztiniais. Dėl šalčio ir pašaro trūkumo gaišo daug gyvulių. Žmonės skurdo, daugelis badavo. Ust Kurjos t.ū. gyvenvietėse kasmet kildavo dizenterijos protrūkiai, kurių metu mirė daug apylinkėse gyvenusių vaikų ir pagyvenusių žmonių. Gyvenimo sąlygos Ust Kurjos fermose, tremtinių liudijimais, gerėti pradėjo tik apie 1947 m.
Dėl nuolatinio maisto trūkumo daugelis vietos gyventojų ir tremtinių (ypač vaikų) mėgindavo vogti grūdus ir kitą tarybinio ūkio produkciją. Dėl to vietos gyventojams ir tremtiniams nuolat tekdavo kęsti NKVD pareigūnų kratas ir patikrinimus.
1957–1958 m. tremtiniai iš Ust Kurjos t.ū. 3-ios fermos ir aplinkinių gyvenviečių pradėjo grįžti į Lietuvą. Ust Kurjos apylinkėse liko nemažai lietuvių, sukūrusių šeimas su vietiniais. Šiuo metu buvusi 3-ios fermos gyvenvietė, kaip ir kiti buvę šio tarybinio ūkio padaliniai, yra išnykusi.
Ust Kurjos kaime gyvenama.
Kapinės. Ust Kurjos tarybinio ūkio 3-ios fermos gyvenvietėje kapinių nebuvo. Vietiniai savo artimuosius laidojo netoliese buvusiuose didesniuose kaimuose, daugiausia Ust Kurjoje ar Pleso Kurjoje. Apie tremtinių palaidojimo vietas nėra išlikę liudijimų. Žinoma, kad Ust Kurjos kaimo apylinkėse palaidoti bent 3 tremtiniai, mirę 3-ios fermos gyvenvietėje.