Lukovskij Kordonas

Rajonas: Pankrušichos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Lukovskij Kordonas (rus. Луковский кордон) – nedidelis išnykęs miško kirtimo punktas už kelių kilometrų į pietus nuo Lukovkos kaimo, Pankrušichos rajone.

            1941 m. rudenį į gyvenvietę perkelta apie 40 tremtinių iš Vysokaja Grivos kaimo apylinkėse buvusio Burlinsko medelyno. Apie Lukovskij Kordoną Birutė Kubiliūtė-Kalpokienė savo atsiminimuose rašė: „Netoli kaimo, viduryje miško stovėjo keturi namai, kuriuose mus ir patalpino. Viename name gyveno eigulys su šeima, kitame – komendantas, o jau du namai buvo mūsų – lietuvių. Juose buvo po du „butus“. Vieną „butą“ sudarė kambarys, kur pasieniuose stovėjo gultai, stalas prie kitos sienos ir nedidelė virtuvė. Virtuvėje stovėjo pečius ir suolai, viename šone taip pat buvo pora gultų. Pats kaimas atrodė klaikiai, namukai nedideli, pastatyti iš kažkokių kuolų, stogai – lygūs, uždengti velėnomis. Viduje viskas ištinkuota ir išbalinta, bet kai kildavo lietus, užliedavo ir vėl tekdavo viską daryti iš naujo.“

Pirmaisiais metais dauguma į Lukovskij Kordoną perkeltų tremtinių dirbo miško ruošos darbus: kirto medžius, ruošė kaladėles traktorių kurui. Vėliau dirbo Pankrušichos pramonės kombinate ir turėjo mediena aprūpinti rajono centro ligoninę, milicijos nuovadą ir kitas įstaigas. Miškuose dirbti buvo verčiami beveik visi tremtiniai, tarp jų ir 10-16 m. vaikai ir paaugliai. Kelios tremtinių šeimos dirbo nedidelėje deguto varykloje ir stalių dirbtuvėse, kur gamino roges, slides ir ratus. Derliaus nuėmimo metu daugumą tremtinių (daugiausia paauglius ir darbingo amžiaus moteris) po darbo miško kirtavietėse savaitgaliais siųsdavo į neapmokamas talkas – dirbti kolūkio laukuose prie Lukovkos kaimo. Vakarais ir naktimis daugelis kaimo moterų megzdavo megztinius, skaras, verpdavo vilną. Vėliau visa tai pardavinėdavo ar keisdavo į maisto produktus Lukovkoje ir kituose aplinkiniuose kaimuose.

Karo metais gyvenimo sąlygos Lukovskij Kordono gyvenvietėje buvo sunkios. Ypač sunku buvo tiems, kuriems,  vežant iš Lietuvos nebuvo leista pasiimti drabužių ar maisto. Kas turėjo drabužių, keisdavo į bulves, pieną pas vietinius rusus. Duonos jie ir patys nebeturėjo.Nebuvo druskos, degtukų, žibalo.

Pokario metais gyvenvietėje pradėjo burtis tremtinių kultūrinis gyvenimas. Mokytojos Galentinos Kiselienės iniciatyva Lukovkos kaimo klube buvo surengti keli tremtinių pasirodymai, suvaidintas spektaklis „Leitenantas Antanas“.

1946–1947 m. iš Lukovskij Kordono grupelėmis pabėgo beveik visi čia gyvenę tremtiniai (LGGRTC duomenimis – 33 žmonės). Pusė iš jų 1948–1949  m. buvo suimti ir sugrąžinti į tremtį. Dauguma sugrąžintų į Altajaus kraštą atsidūrė Pankrušichoje. Vyresni bėgliai buvo nuteisti trejiems metams lagerio ir tik tada sugrąžinti į tremties vietas. Ištuštėjusi Lukovskij Kordono gyvenvietė išnyko.

Kapinės. Lukovskij Kordone buvo palaidoti 6 tremtiniai. Mirusieji buvo laidojami nedidelėse kapinaitėse, miške prie gyvenvietės. 7dešimtmetyje tiesiant geležinkelį, kapinės buvo sunaikintos.