LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Didžioji Tichaja

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Didžioji Tichaja (rus. Большая Тихая) – kaimas Solonešnojės rajone, apie 30 km į šiaurės rytus nuo rajono centro ir apie 10 km nuo didesnio Karpovo kaimo. Didžioji Tichaja buvo viena iš Karpovo tarybinio ūkio fermų.

Tremtiniai iš Lietuvos į Didžiąją Tichają atvežti iš Bijsko geležinkelio stoties 1941 m. liepos viduryje. Iš viso čia atitremta apie 30 lietuvių ir Lietuvos žydų. Dauguma jų - mokytojų šeimos iš Marijampolės ir Jonavos rajonų. 1942 m. į Didžiąją Tichają buvo atitremtos  kelios Pavolgio vokiečių šeimos.

Didžiosios Tichajos kaimas buvo išsidėstęs apie 3–4 km besitęsiančioje tarpukalnėje (tarp kelių neaukštų – 700–900 m. kalnų). Čia buvo apie 30 gyvenamųjų namų, daugiausia - rąstinių, su iš lentų sukaltais ir žemėmis apipiltais stogais. Kaime veikė pradinė mokykla, nedidelė tarybinio ūkio padalinio kontora su klubu. Gyvenvietės pakraščiuose buvo įrengti raguočių tvartai. Didžiosios Tichajos apylinkėse ir netoliese gretimo Matvejevkos kaimelio XX a. viduryje veikė kelios aukso kasyklos.

Iš pradžių dalis į kaimą atvežtų tremtinių buvo apgyvendinti grūdų sandėlyje, kiti – nedidelės pradinės mokyklos patalpose. Rudenį, kai sandėliai buvo užpildyti grūdais ir prasidėjo mokslo metai, tremtinius iš laikinų būstų perkėlė į namus, kurių gyventojai karo metais buvo mobilizuoti į frontą. Vietinių trobose bendrose patalpose gyveno po kelias tremtinių šeimas.

Didžioji Tichaja buvo nedidelė, skurdi, per kalnus ir jų perėjas sunkiai pasiekiama gyvenvietė. Čia dažnai trūkdavo maisto, retai atgabendavo medikamentų, nebuvo nuolat dirbančio gydytojų ar felčerio. Apie gyvenimo sąlygas kaime buvusi tremtinė Angelė Čiukšienė prisiminė: „Pradžioje nuo blogo maisto visi tremtiniai pradėjo labai viduriuoti, baisiai išseko ir sulyso, kelios senos moterys mirė. Kai išsekimas pasiekė tokį stovį, kad žmonių svoris sumažėjo beveik per pusę, žmonės pradėjo sveikti. Bet, kadangi maistas buvo menkas, jėgos grįžo labai lėtai. Daugiausia valgėm tik duoną su vandeniu, žiemą kartais sušalusių bulvių. 1946–1947 m. žiemą net nebuvo galima gauti nei duonos, nei miltų. Ūkio karvių šėrimui buvo atvežta sojų išspaudų, tai po truputi jų buvo leista nusipirkti ir žmonėms (tiek tremtiniams, tiek vietiniams).“ Karo metais ūkis visiškai nuskurdo. Dar viena buvusi tremtinė, Stasė Maurukienė vėliau rašė, kad 1943 m. iš apie 1000 kaime augintų karvių dėl pašaro stygiaus liko vos apie 60[1]. Nustipusių gyvulių mėsa buvo gabenama į Altajaus krašto miestus arba aprūpinti Raudonąją Armiją. Badaujantiems kaimo gyventojams jos dažniausiai nelikdavo.

Didžioji Tichaja, kaip ir kiti Karpovo tarybinio ūkio padaliniai, daugiausia vertėsi gyvulininkyste (karvės, plonavilnės avys) ir pašarinių augalų auginimu. Tremtiniai  čia dirbo įvairius lauko darbus, sandėliuose, kirto miškus. Prasidėjus javapjūtei visi buvo varomi rišti pėdų ir krauti į stirtas. Darbo sąlygos visame Karpovo tarybiniame ūkyje buvo blogos. Net pokario metais, kai buvo atvežta traktorių ir kitos technikos, dirbti kalnų šlaituose ir miškuose buvo pavojinga. S. Maurukienės sūnūs Rimantas ir Vytautas 5-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti traktorininkais, kombainininkais. Pati Maurukienė apie tai savo atsiminimuose rašė: „Darbas labai pavojingas, nes ariami plotai buvo kalnuose, stačiose šlaituose. Visokių baisių atsitikimų būdavo: pakibdavo virš prarajos, apvirsdavo su traktoriumi, dirbdavo naktimis, be poilsio. Tuo metu buvo paplitęs kombainas „Staliniec“, aukštas, sulig troba. Kad stačiuose šlaituose kombainas neapsiverstų, jo vienoje pusėje nuo kalno viršuje pririšdavo kartį. Dvi darbininkės, bobelės, per dieną sėdėdavo ant jų kaip ant sūpuoklių ir laikydavo lygsvarą.[2]

1942 m. vasarą iš Didžiosios Tichajos į Jakutiją (Buluno rajoną) išvežta mokytoja Veronika Šlapšienė. 1947 m. Kazio Kiznio organizuotos ekspedicijos parsivežti tremtyje esantiems našlaičiams metu į Lietuvą iš Didžiosios Tichajos parvežti 3 vaikai: Regina ir Danguolė Žemaitytės ir Rimantas Čiukšys. Tais pačiais metais išvežtų vaikų motinos A. Čiukšienė ir Juzefa Žemaitienė ryžosi bėgti iš tremties vietos ir pačios sugrįžo į Lietuvą. Iš viso 1947–1948 m. iš Didžiosios Tichajos pabėgo 5 žmonės. 4 iš jų, tarp jų ir A. Čiukšienė, buvo suimti ir grąžinti į tremtį.

               Kapinės.Iš tremtinių atsiminimų žinoma, kad mirusieji buvo laidojami bendrose kapinėse, tačiau jos buvo labai sunykusios ir prastai prižiūrimos.



[1]“Leiskit į Tėvynę” p. 266

[2]“Leiskit į Tėvynę” p. 269