Pesčianojė

Rajonas: Solonešnojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Pesčianojė (rus. Песчаное) – išnykęs kaimas Solonešnojės rajone, apie 40 km į šiaurės rytus nuo rajono centro, viena Karpovo tarybinio ūkio fermų.

1941 m. liepą į Pesčianoję buvo atvežta apie 20 tremtinių iš Lietuvos – kelios lietuvių ir  viena žydų šeima iš Marijapolės, Ukmergės ir Jonavos rajonų. Vėliau čia atvežta dar keletas tremtinių iš gretimo Didžiosios Tichajos kaimo. Apie 1942 m. į kaimą atvežta tremtinių – Pavolgio vokiečių, 1949 m. – moldavų.

Pesčianojės kaimas buvo įkurta greta negilaus, sraunaus tokio pat pavadinimo kalnų upelio. Gyvenvietėje palei vieną ilgą gatvę buvo pastatyta kelios dešimtys nedidelių rąstinių trobų, fermos kontora, nedidelė pradinė mokykla ir lentpjūvė. Tuo metu kaime gyveno apie 100 žmonių. Daugumai tremtinių nuošalus ir sunkiai pasiekiamas kaimas atrodė sukrečiančiai. Buvusi tremtinė Danutė Turūtaitė-Stankevičienė apie pirmus įspūdžius pamačius Pesčianoję prisiminė: „Pagaliau jaučiais pasiekėme Pesčianką, kurią supo nesibaigianti taiga, kur žmonės jau kelis metus badauja (nors aplink tęsiasi derlingi laukai, bet jų dirbti neleidžia kolūkinė tvarka), kur laikas nustatomas pagal saulę, kur mūsų naktiniai marškiniai tapo puošniomis suknutėmis, kur dauguma nemoka nei skaityti, nei rašyti.“

Žmonės Pesčianojės kaime gyveno tarsi atkirsti nuo juos supančio pasaulio. Susisiekimas buvo prastas, todėl  kaimo parduotuvė buvo tuščia, trūko vaistų, retai atvykdavo medicinos personalas (vienintelis tarybiniame ūkyje - Karpovo kaimo felčeris). Dauguma tremtinių ir vietinių gyventojų gyveno pusbadžiu, maitinosi įvairiomis žolėmis, paplotėliais iš bulvių lupenų ir saulėgrąžų išspaudų, kuriomis šerdavo tarybinio ūkio darbinius jaučius. Pesčianojės gyventojams parduodamos duonos normos mažėjo ir po poros karo metų siekė vos apie 150 g dienai (dirbančiam asmeniui). Aušrelė Elena Šmulkštytė , 1941 m. rudenį pradėjusi lankyti Pesčianojės mokyklą, prisiminė: „Mokykloje jau nebegalvojome apie mokslą, o tik apie duoną ir sriubą su bulvėmis. Atsimenu, kad vienai rusei patiko mano suknelė, tai mama nuvilko ir išmainė į selenas, o man pasiuvo kitą...Iš maišo. Taip išsekome, kad pilvai buvo dideli, net baisu žiūrėti. Mokytojos Žemaitaitienės mergaičių paliko tik kaulai ir odos, o jos tokios mažos dar buvo.“

Pesčianojės gyventojai  turėjo aprūpinti Karpovo tarybinio ūkio trakotrius kuru. Traktorių kurui tuo metu buvo naudojamos medžio kaladėlės (vadinamosios čiurkos). Visa Karpovo tarybinio ūkio teritorija buvo kalvota, bet prie Pesčianojės kalnai buvo aukštesni, siekė 1 km ir daugiau virš jūros lygio. Dauguma jų buvo miškingi. Kalnuose už poros kilometrų nuo kaimo buvusiose miško kirtavietėse dirbo dauguma Pesčianojės tremtinių. Jie kirto medžius, genėjo, degino šakas. Taip pat plukdė medieną upėmis, kaimo lentpjūvėje ruošė kaladėles. Vėliau dirbo įvairius lauko ir gyvulininkystės darbus.

1942 m. dauguma Pesčianojės tremtinių buvo išvežti į Jakutiją. Daugiausia į Oliokminsko rajono gyvenvietes. Kai kurie tremtiniai panašiu metu perkelti į kitas Karpovo tarybinio ūkio fermas dirbti gyvulinkinstės ar lauko darbuose. Pokario metais dauguma Pesčianojės kaime likusių tremtinių ryžosi bėgti iš tremties ir sugrįžo į Lietuvą (LGGRTC duomenimis – 5 asmenys). Vienintelė gyvenvietėje likusi tremtinių šeima – iš Igliaukos kaimo ištremti Šlekiai. Apie 1960 m. Šlekių šeima išvyko iš Pesčianojės ir grįžo į Lietuvą.

1977 m. buvusioje tremties vietoje lankėsi Vytautas Šlekys. Tuo metu gyvenvietė jau buvo išnykusi, dauguma vietinių gyventojų persikėlę į artimiausius miestus.