Didžioji Rečka

Rajonas: Staraja Bardos (d.Krasnogorskojės)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Didžioji Rečka (rus.Большая Речка) – išnykusi miško darbininkų gyvenvietė Senosios Bardos(d. Krasnagorskojės) rajone, apie 15 km į rytus nuo rajono centro.

1941 m. į Didžiąją Rečką atvežti 35 asmenys iš Ukmergės, Jonavos, Anykščių ir Širvintų rajonų.

Gyvenvietėje buvo pastatyta kontora, apie 10 medinių trobų ir keli barakai. Pasak Danutės Petkevičiūtės-Labanauskienės, tuo metu kaime gyveno apie 60 žmonių, daugiausia vietinių rusų ir kolektyvizacijos metu represuotų ukrainiečių.Apie kaimą ir jo vietinius žmones D. Petkevičiūtė-Labanauskienė rašė: „Jų gyvenimas priminė pirmykštę bendruomenę. Buvome nusviesti tarsi keliais šimtmečiais atgal. Visame kaimelyje tebuvo vienas laikrodis (kontoroje), niekas neturėjo radijo, nematė laikraščių, nebuvo jokios parduotuvės. Maistą galima buvo įsigyti tik natūraliais mainais, keičiant rūbus ar kitus daiktus į bulves ar kukurūzus. Negausiais rubliais ar červoncais žaisdavo vaikai, pinigų nebuvo kur panaudoti.“

Iki 1945 m. gyvenvietėje nebuvo mokyklos. Tik mokytojos Joanos Petkevičienės pastangomis į Didžiąją Rečką buvo atsiųsta vietinė rusė mokytoja ir įsteigta septynmetė rusiška mokykla. Tremtiniai daugiausiai dirbo miško ruošos darbus: kirto medžius, genėjo šakas.

1942 m. vasarą 20 tremtinių iš Didžiosios Rečkos buvo perkelti į Jakutiją, Buluno rajoną (Muostachą, Bykovą, Trofimovską). 1944 m. 10 žmonių perkelta į Senają Bardą (4 šeimos). 1946 m. Emilija Kačinskienė su dukra Vanda Kačinskaite emigravo į Lenkiją. 1947 m. 6 tremtiniai iš Didžiosios Rečkos pabėgo į Lietuvą. Pasak Emilijos Pajautos Šiaučiūnaitės-Garbonienės panašiu metu likusieji Didžiosios Rečkos tremtiniai persikėlė į Senąją Bardą ir gyvenvietėje greičiausiai lietuvių neliko.

Žinių apie ten mirusių tremtinių palaidojimo vietą nėra.