Rečkunovas

Rajonas: Talmenkos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Rečkunovas (rus. Речкуново) – kaimas Talmenkos rajone, apie 40 km į pietus nuo rajono centro.

1941 m. rudenį į Rečkunovą iš Barnaulo atvežta apie 30 lietuvių tremtinių. 1942 m. sausį dar keletas tremtinių atvežta iš netoliese buvusios 24-o kvartalo gyvenvietės. Rečkunovas tuo metu buvo didelis kaimas. Čia gyveno apie 500 žmonių. Gyvenvietė buvo įsikūrusi tarp Obės upės pratakos Staricos ir į ją įtekančio Teleutkos upelio. Kaime pastatyta didelė medinė septynmetė mokykla, veikė dvi parduotuvės, kolūkio centras, duonos kepykla, kuri duona aprūpindavo aplinkinius miško kirtimo punktus. Dauguma tremtinių čia gyveno kartu su vietiniais rusai. Vėliau lietuviams skirtas atskiras niekeno negyvenamas namelis. Dalis Rečkunovo tremtinių gyveno ir už poros kilometrų nuo kaimo buvusioje miško pramonės bazėje – Piskunovkoje (rus. Пискуновка arba Пескуновка). Čia buvo sutelkta didžioji dalis Rečkunovo apylinkėse naudotos miško pramonės technikos, įrengta kontora, darbininkų valgykla, traktorių garažai, arklidės ir kt. Kelios tremtinių šeimos įskūrė nedidelėje varganoje žeminėje.

Pirmaisiais karo metais gyvenimo sąlygos Rečkunovo kaime ir jo apylinkėse buvo labai sunkios. 1942–1943 m. dauguma vietos gyventojų badavo. Kai kurios tremtinių šeimos buvo atsidūrusios ypač sunkioje padėtyje. Pavyzdžiui, Jonas, Adelė ir Anelė Basevičiai (tik Anelė Basevičiūtė tuo metu buvo pilnametė) buvo ištremti be tėvų. Paaugliai turėjo ne tik rūpintis savo išgyvenimu, bet dar ir siuntė maistą ir pinigus Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte kalintam tėvui Antanui Basevičiui (1897–1943.07.21).

Tremtiniai, gyvenę Rečkunove ir Piskunovkoje, daugiausia dirbo miškuose, taip pat uždarbiavo aplinkiniuose  kolūkiuose ar dirbdami kitus atsitiktinius darbus. Kadangi čia, tremtyje, buvo vos keli darbingo amžiaus vyrai, dirbti dažnai buvo priversti ir vaikai. Pavyzdžiui, Almantas Laužadis, kurio tėvas Jonas Laužadis 1941 m. pabaigoje iš Rečkunovo buvo mobilizuotas į Raudonąją Armiją ir išvežtas iš tremties vietos, savo atsiminimuose rašė: „Kadangi Sibire nedirbantiems praktiškai nedavė jokių maisto kortelių, todėl man jau nuo 7 m. teko dirbti įvairius sunkius darbus. Dirbau miško paruošose (medžių genėjimas, rąstų vilkimas su traktoriumi), pabėgių fabrike su dvirankiu specialiu peiliu skutau žievę nuo pabėgių. Po to kolūkyje su karvėmis dirbau tik už bulves su lupynėm (druskos duodavo tik per šventes), vilkau javus į stirtas. Kitame kolūkyje ar tarybiniame ūkyje dirbau prie kombaino. Pastarajame darbe be prasimaitinimo per porą savaičių dar uždirbau pusę kepalėlio duonos ir kiek į batus pribirėjo grūdų (miegodavau džiovykloje ant grūdų nenusirengęs, kad į batus po pėda prisirinktų grūdų). Mama turėjo išlaikyti ir prižiūrėti tris vaikus, tad vertėsi kaip išmanydama. Parsisamdydavo pas vietinius gyventojus kokiam atsitiktiniam darbui už keletą bulvių, mezgė, būrė rusėms moterims, vėliau gavo nuolatinį darbą – valytoja mokykloje.“

1944–1946 m. daugumą tremtinių iš Rečkunovo ir Piskunovkos perkėlė į Povalichą (Barnaulo, d. Pervomaiskojės r.), iš kur iki 1947 m. dauguma pabėgo ir sugrįžo į Lietuvą.

Kapinės. LGGRTC duomenis čia mirė 2 lietuviai. Apie jų palaidojimo vietą ar kaimo kapines žinių nėra.