Kamenoje Plesas

Rajonas: Togulo

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

            Kamenoje Plesas (rus. Каменное Плесо) – išnykusi miško kirtėjų gyvenvietė Togulo rajone, apie 35 km į šiaurę nuo rajono centro.

            1941 m. liepą į Kamenoje Plesą iš Bijsko geležinkelio stoties atvežta 20 lietuvių. Kelionė iš Bijsko iki Togulo, o vėliau - iki Kamenoje Pleso truko apie 6 dienas. Tremtiniai vežimais arba eidami pėsčiomis įveikė per 180 km atstumą. Tarp Kamenoje Plese atsidūrusių tremtinių buvo Žemės ūkio rūmų valdybos narys ir 1936–1940 m. Seimo narys Jonas Kudirka (1878-1944), policijos nuovados Šakių apskrityje viršininkas Justinas Leveckis.

            Kamenoje Plesas buvo nedidelė nyki gyvenvietė, tuo metu priklausiusi Togulo miško pramonės ūkiui. Čia gyveno vos kelios dešimtys žmonių. Dauguma jų – masinės kolektyvizacijos metu represuoti rusai. Gyvenvietė buvo įkurta Togulo upės vingyje ir iš visų pusių apsupta taigos. Nedidelėje ant kalvos iškirstoje aikštelėje darbininkams  buvo pastatyta 10 nedidelių bestogių namelių, 2 barakai ir pirtis. Dauguma tremtinių Kamenoje Plese gyveno apleistame barake, kelios šeimos įsikūrė karui prasidėjus ištuštėjusiuose, niekeno negyventuose nameliuose.

Gyvenimo sąlygos Kamenoje Plese buvo labai sunkios. Parduotuvių nebuvo nei pačioje gyvenvietėje, nei aplinkiniuose kaimuose ar miško kirtimo punktuose. Pagal korteles dalinamos duonos normos karui prasidėjus mažėjo. Jei 1941 m. vasarą kiekvienas žmogus gaudavo po 1 kg duonos dienai, tai netrukus norma sumažėjo iki 600 g dirbančiam ir 200 g nedirbančiam. Galimybės įsigyti kitų maisto produktų Kamenoje Plese tremtiniai neturėjo. Laisvu nuo darbo metu lietuvės moterys ir vaikai keliaudavo po Togulo krantuose įsikūrusius kaimelius, kur keitė dar iš Lietuvos atsivežtus daiktus į bulves (dažniau - bulvių lupenas) ar kitus maisto produktus. Dauguma vietos gyventojų gyveno labai skurdžiai, todėl noriai keitė nedidelius kiekius daržovių į tremtinių drabužius, patalynę, kurių daugelyje regiono gyvenviečių trūko.

Tremtiniai Kamenoje Plese daugiausia dirbo miško ruošos darbus: kirto ir pjaustė medžius, kartu su kaimynių kaimų kolūkiečiais rąstus vilkdavo į Togulo pakrantę, pavasarį, kai upė išsivaduodavo iš ledo, plukdydavo į Togulo miestą. Vasaromis dalį tremtinių išsiųsdavo į Togulo apylinkėse buvusias aukso kasyklas. Vaikus kartais išveždavo dirbti į artimiausius kolūkius. Karo metais nei tremtinių, nei daugelio vietinių vaikai nesimokė, nes visame rajone buvo vos kelios mokyklos. Dėl nuolatinio maisto trūkumo miškuose dirbantys tremtiniai greitai išseko.

1942 m. vasarą aštuoni iš tuo metu dvidešimties Kamenoje Plese gyvenusių tremtinių buvo išvežti į Jakutiją, Oliokminsko rajone buvusią Žedajaus gyvenvietę (4 iš jų mirė Jakutijoje arba kelionės metu). Po metų dalis tremtinių iš Kamenoje Pleso perkelti į Togulą. 1943–1944 m. čia gyventi liko tik Kudirkų ir Sulžickų šeimos. 1945 m. viduryje visi jie išvežti iš Kamenoje Pleso. Kudirkų šeimai, po J. Kudirkos mirties (1944 m.), leista persikelti į Togulą. Sulžickų vaikai - Laima, Danutė ir Sigitas, po mamos Petronėles Sulžickienės mirties (1944 m.), išvežti į Barnaulą, iš ten – į vaikų namus Lietuvoje. Vyriausias Sulžickų sūnus Liudas, tuo metu jau pilnametis, buvo paliktas tremtyje Barnaule.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje ištuštėjusi Kamenoje Pleso gyvenvietė išnyko. Apie 1970 m. jos apylinkėse lankėsi Pranas Kudirka. Buvusią tremties vietą jam pavyko rasti tik vietinių gyventojų dėka – tuo metu dauguma aplinkinių miško kirtimo punktų buvo apleisti ir išnykę. Kamenoje Pleso teritorijoje P. Kudrika rado išlikusius savo tėvo Jono Kudirkos ir Petronėlės Sulžickiėnes kapus - su tremtinių pastatytais kryžiais ir pasodintais beržais.