Jabogan
Rajonas: Ust Kano
Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Jaboganas (rus. Ябоган) – XIX a. įkurtas kaimas Ust Kano r., apie 25 km į rytus nuo rajono centro. XX a. viduryje Jabogane veikė stambus valstybinis žirgynas.
1941 m. spalį į Jaboganą iš Kužurlos perkelta apie 120 žmonių. Kužurloje, Jabogano žirgynui priklausiusios ganyklose, tremtiniai apie tris mėnesius gyveno palapinėse ir apgriuvusiose piemenų trobose. Tų pačių metų rudenį ir žiemą dar keletas tremtinių į Jabogano kaimą perkelta iš Ulužajaus ir kitas mažesnes Ust Kano rajono gyvenvietes. Iš viso 1941 m. pabaigoje Jabogane gyveno apie 130–140 Lietuvos tremtinių (remiantis buvusios tremtinės Valentinos Gustainytės parengtais tremtinių sąrašais – 176). Tuo metu Jaboganas buvo regionui gana didelė gyvenvietė. Čia veikė ambulatorija, septynmetė mokykla, stalių ir mechanikų dirbtuvės. Dauguma gyventojų – rusai. Altajiečių šeimos gyveno kiek toliau nuo kaimo centro pastatytose jurtose. Jaboganas buvo įsikūręs kalnų slėnyje. Apie kaimo apylinkes Gražina Kupliauskienė rašė: „Aplink tik kalnai, iš tolo matėsi amžinai baltos Beluchos snieguota viršūė. Vešli žolė, gėlės, medžiais ir kita augmenija apaugę kalnai, iš kitos pusės akmenuoti, spygliuotais agrastais, išdžiūvę kalnai. Jaboganą skyrė negilus upelis į dvi dalis: pagrindinė gyvenvietė ir заречка (užupis).“
Iš pradžių visi tremtiniai Jabogane buvo apgyvendinti senuose, nenaudojamuose stalių dirbtuvės sandėliuose. Sandėlių viduje buvo dvi erdvios, lentomis atskirtos patalpos, kuriose buvo patalpinti visi Jabogano tremtiniai. Kiekvienoje patalpoje žmonės vieni nuo kitų atsitverdavo paklodėmis, lentų pertvaromis. 1941 m. žiemą dalį tremtinių perkėlė į Talicos maralų (tauriųjų elnių)tarybinį ūkį. 1942 m. apie 20 tremtinių iš Jabogano išvežta į Jakutiją, daugiausia - į Tit Arus, Buluno rajone.
Jabogane stalių dirbtuvės sandėliuose tremtiniai pragyveno keletą metų. Tik apie 1943–1944 m. žmones pradėta perkelti į atskirus būstus. Dauguma jų buvo netinkami žiemoti, todėl dalis tremtinių ir toliau buvo kilnojami į vis naujas gyvenamas patalpas. G. Kupliauskienė apie gyvenimą Jabogane rašė: „Gal 1944 m. gavome užupyje mažą namelį (vadinamą избушка), su priemene ir vienu kambariu. Čia tilpo lovos, stalas, viryklė. Kūrenome malkomis. Kadangi namukas buvo netoli upelio, žiemą, išsiliejus upei, jš apsemdavo ir prišaldavo durys, tekdavo kapoti kirviu. Vėliau perkėlė ant kalniuko, kur gyveno pagrindinė dalis rusų. Buvo kambarys ir virtuvė, tačiau iš tos pusės nepatekdavo saulė. Gal 1950 m. persikraustėm į geresnį butą su kambariu, virtuve ir sandėliuku. Man tebegyvenant kai kurie lietuviai pasistatė savo namus.“
Iki 5-ojo dešimtmečio vidurio Jabogane nuolat trūko maisto. Nors žemės aplink kaimą buvo pakankamai derlingos, nei vietiniai kaimo gyventojai, nei tremtiniai žemdirbyste (išskyrus darbo žirgynui priklausiusiuose daržuose) čia nesivertė. Augalai kaimo apylinkėse, esančiose apie 1100 m virš jūros lygio, dažnai nušaldavo net vasarą. Algimantas Barniškis apie žmonių nuolatinę kovą su badu rašė: „Su maistu buvo striuka. Grįžtant iš darbo žmonės kišenėse slaptai parsinešdavo po saują kitą miežių ir avižų (rugiai ir kviečiai ten neaugo). Pakliuvus grėsė kalėjimas. Iš traktoriaus variklio cilindro padarytoje grūstuvėje sugrūsdavom tuos grūdus į miltus.“ Vagystės visame Jabogane buvo labai paplitusios, kadangi tremtiniai (ir vietiniai, ypač tie, kurie neturėjo gyvulių) legaliai įsigyti maisto produktų beveik negalėjo. Duonos normos 1942 m. dirbančiam asmeniui siekė apie 600 g dienai (nedirbančiam 200 g), tačiau karui besitęsiant jos vis mažėjo. Keli tremtiniai buvo sulaikyti aptikus grūdų slėptuves jų būstuose. 1941 m. pabaigoje buvo areštuotas Juozas Sartys. Tardymui nesibaigus, visą Sarčių šeimą nuspręsta perkelti į kitą gyvenvietę. Kelionės metu J. Sartys, išvežtas apsiavęs tik medines klumpes, nušalo abi kojas. Jas teko amputuoti. Operacijos neišgyvenęs tremtinys mirė. 1942 m. suimtas ir keturiems metams lagerio nuteistas buvęs pasienio policijos pareigūnas Vladislovas Martišauskas (tremtinių liudijimais kartu suimta ir žmona Marta). V. Martišauskas nuo išsekimo mirė tais pačiais metais Barnaulo kalėjime, pakeliui į lagerį.
Jabogane tremtiniai buvo sekami ir kontroliuojami griežčiau nei nuošaliose gyvenvietėse. Ypač aktyviai buvo verbuojami paaugliai. Daug tremtinių nukentėjo nuo vietinių gyventojų skundų. 1944 m. suimta Elena Vinkauskaitė-Jurkūnienė (Antaninos Šilingienės liudijimu, E. Jurkūnienė suimta, nes viena Jabogano gyventoja paskundė, esą jos sūnus laikraštyje išspausdintoje Stalino nuotraukoje išdūrė akį), 1945 m. – Marija Asevičiūtė Slavėnienė. 1946 m. antitarybine veikla apkaltinti ir suimti miškininkas Felicijonas Šileika ir Valentinas Gustainis. Išgyvenę lagerius abu tremtiniai 1953–1954 m. sugrįžo pas šeimas į Altajaus kr.
Tremtiniai Jabogane dirbo grūdų sandėliuose, sėdavo, šienaudavo javų laukus. Žiemomis vyrai daugiausia dirbdavo miško kirtavietėse (Jabogano žirgynui priklausė dideli miško plotai kalnuose). Miško darbai žiemą buvo ypač pavojingi, nes dauguma žmonių neturėjo tinkamų drabužių. Ypač trūko apavo. Dauguma tremtinių Jabogane tiek darbo vietose, tiek laisvu nuo darbo metu avėdavo tik medines klumpes, kurias laisvu nuo darbo metu darydavo Juozas Degutis. Žiemą toks apavas visiškai negelbėjo nuo šalčio ir tremtiniai pastoviai nušaldavo kojas. Taip pat tremtiniai dirbo lentpjūvėje (daugiausia gamindavo kaladėles traktoriams kūrenti), statybos ceche.
6-ojo dešimtmečio pradžioje gyvenimo sąlygos tremtyje keitėsi: kai kurie tremtiniai jau buvo pasistatę nuosavas trobeles, pajėgė įsigyti gyvulių. Buvo pasikeitusios ir darbo sąlygos – dalis tremtinių dirbo geriau apmokamus, aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Iki 1958 m., gavę leidimus, dauguma tremtinių iš Jabogano sugrįžo į Lietuvą. Panašiu metu Jabogano žirgynas buvo panaikintas ir kaime įsteigtas avininkystės tarybinis ūkis. Jaboganas, nykstant smulkesnėms aplinkinėms gyvenvietėms ir ūkiams, toliau augo. Šiuo metu tai didelis gyvenamas kaimas.
Kapinės.1941–1958 m. Jabogane mirė 11 tremtinių. Liudijimuose minima dar viena moteris. Dauguma jų - pagyvenę žmonės, mirę pirmaisiais metais tremtyje (1941–1944 m.). Tremtiniai palaidoti bendrose kapinėse, įkalnėje, kiek toliau į pietus nuo kaimo centro. 1991 m. Jabogano kapinėse lankėsi Antano Sadecko vadovaujama ekspedicija. Miško jaunuolyne buvusių kapinių centre jie rado 3 išlikusius lietuvių kapus.