LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Tugnujus

Rajonas: Muchoršibirės

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Tugnujus (rus. Тугнуй) – kaimas Muchoršibirio rajone, apie 40 km į šiaurės rytus nuo rajono centro Muchoršibirio, 76 km į vakarus nuo artimiausio miesto – Užbaikalės Petrovsko, Užbaikalės krašte. Nuo 1933 m. Tugnujus buvo centrinė tarybinio ūkio „Erdem“ gyvenvietė. Dauguma vietinių gyventojų – sentikiai rusai, buriatai.

            1949 m. rugsėjį į Tugnujų iš Irkutsko srityje, Usolės rajone esančio Aleksandrovskojės kaimo buvo perkelta Morozovų šeima. Į Irkutsko sritį Morozovai ištremti 1949 m. kovo 25 d. Trėmimo metu namuose buvo rasti tik du vaikai ir 84 m. senelis Osipas Morozovas. Tremtyje vienintele šeimos atrama tapo šešiolikmetė Elena Morozova: ji turėjo išlaikyti 6 metų brolį Borisą ir neįgalų senelį. 1949 m. rugpjūtį į Aleksandrovskojės kaimą slapta atvyko vaikų tėvas Timofėjus Morozovas. Kartu su vaikais jis mėgino bėgti į Lietuvą, tačiau buvo suimtas. Vėliau išimties tvarka iš kalėjimo paleistas ir kartu su likusiais šeimos nariais ištremtas į Buriatiją, Tugnujaus kaimą. Iš Irkutsko srities į Tugnujų Morozovai buvo vežami traukiniais kartu su tremtiniais iš vakarų Ukrainos, daugiausia Ivano Frankivsko, Rivnės ir Užkarpatės sričių.

            Tugnujuje Morozovai ir apie 60 ukrainiečių tremtinių buvo sugrūsti į vieną ilgą, laikinai atvykstantiems darbininkams skirtą baraką. Barakas buvo neseniai pastatytas, tuščias, jame nebuvo nei pertvarų, nei baldų. Gultus susikalė patys tremtiniai. Ukrainiečiai, kuriems neužteko vietos barake, buvo įkurdinti gyvenvietės klube. Tuo metu kaime gyveno apie 200 vietos gyventojų, buvo pastatyta apie 50 keliomis eilėmis išrikiuotų medinių trobelių, du ūkiniai pastatai ir lauko tualetas. Visą gyvenvietės teritoriją juosė medinė tvora, už kurios kaimo gyventojai buvo susikasę daržus. Kaip prisimena E. Morozova, vietiniai gyventojai, nors ir gyveno labai varginingai, tremtinius sutiko palankiai, po ilgos ir varginančios kelionės išsekusius lietuvius ir ukrainiečius aprūpino daržovėmis. Vėliau, matydami ypač prastas gyvenimo sąlygas perpildytame barake, padėjo iš taigos tempti medieną ir laisvu nuo darbo metu susiręsti laikinus būstus.

Vieni Tugnujaus tremtiniai dirbo įvairius žemės ūkio darbus, kiti buvo paskirti į statybininkų brigadas. Tuo metu, kai Morozovai gyveno Tugnujuje, tremtiniai gyvenvietėje pastatė daug gyvenamųjų namų, naują mokyklą, kaimo biblioteką. Kiekvieną žiemą dauguma vyrų tremtinių buvo siunčiama gyvenvietės reikmėms kirsti aplinkinių miškų. Kad padėtų išmaitinti šeimą, 85 metų sulaukęs O. Morozovas sargavo, padėdavo dirbti žemės ūkio darbus. Jis mirę 1950 m., mirties priežastis - peršalimas ir fizinis išsekimas: buvo palaidotas Nikolsko kaimo kapinėse, už 10 km į vakarus nuo Tugnujaus.

1951 m. E. Morozova gavo leidimą  išvykti į Ulan Udę mokytis pedagoginiame institute, kiti šeimos nariai liko gyventi Tugnujuje. Iki 1957 m. visi Morozovai sugrįžo į Lietuvą.

XX a. pabaigoje E. Morozova ir B. Morozovas kelis kartus vyko į Buriatiją tvarkyti senelio kapo. Pakeliui jie aplankytė ir Tugnujaus gyvenvietę, kuri tuo metu buvo išaugusi ir pasikeitusi. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno apie 740 žmonių.