LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Erija

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

         Erija (rus. Эрия) – 1948 m. rudenį įkurta nedidelė miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 40 km į pietvakarius nuo Chandagajaus. 1948 m. vasarą gyvenvietės teritorijoje barakus statė ir vėliau juose įsikūrė tremtiniai iš 17-osios kirtavietės, Čelano ir Baruno. Kiekvieną žiemą miškams kirsti į Eriją atveždavo ir kolūkiečių iš aplinkinių kaimų.

           Iš viso 1948 m. rudenį į Eriją buvo atvežta 15 lietuvių šeimų (apie 70 žmonių). Gyvenimo sąlygos čia buvo labai sudėtingos. Barakai buvo pastatyti paskubomis, iš ką tik nupjautos, neapdorotos medienos. Jų viduje nebuvo jokių pertvarų, visi tremtiniai gyveno vienoje bendroje patalpoje. Išilgai barako buvo sukalti mediniai gultai. Tarp jų – vos pusės metro tarpai. Žiemą barakų viduje būdavo šalta ir drėgna, sienos apledėdavo net iš vidaus. Kiekviename barake pastatyta po du metalinius pečiukus, ant kurių 15-20 žmonių turėjo gamintis maistą, džiovintis rūbus. Užkūrus pečiuką, nuo šalna aptrauktų sienų pradėdavo tekėti vanduo. Nustojus kūrenti, šiluma gretai išsisklaidydavo, sienos vėl apledėdavo.

            Erija buvo įkurta sunkiai pasiekiamame, atokiame ir miškingame kalnų slėnyje. Gyvenvietės apylinkėse nebuvo jokio vandens šaltinio. Vandenį darbininkus turėdavo aprūpinti vietos administracijos atstovai. Vanduo į gyvenvietę buvo atvežamas nereguliariai, griežtai normuojamas, dažniausiai jo neužtekdavo visiems Erijos gyventojams aprūpinti. Žiemą, kai Erija būdavo nepasiekiama vandens cisternas vežančiais sunkvežimiais, tremtiniai tirpdydavo sniegą arba į gyvenvietę jaučių traukiamais vežimais aplinkinių kaimų gyventojų atgabenamus ledo luitus.

            Įkūrus Erijos gyvenvietę, jos apylinkėse iškirstai medienai gabenti buvo planuojama nutiesti apie 10 km siaurojo geležinkelio liniją iki Udos upės. Geležinkeliui tiesti buvo įdarbinta dauguma Erijos tremtinių. Su jais dirbdavo ir kitų aplinkinių gyvenviečių tremtiniai, MMRP iniciatyva surinkti į neapmokamas sekmadienines „talkas“. Tremtiniai ruošė pabėgius, valė miško kelius. Bėgiai ir kitos medžiagos buvo nekokybiškos, dažnai brokuotos, daugelis darbininkų nepatyrę ir fiziškai išsekę, todėl nutiestas geležinkelis buvo nestabilus ir nesaugus. Kalnuotose Erijos apylinkėse traktorių traukiami medienos vagonai dažnai nuriedėdavo nuo bėgių ir sulūždavo. Vagonų ir geležinkelio remontui buvo nuolat švaistomas laikas ir resursai. Jau 1949 m. pradžioje nutiesus vos 5–7 km geležinkelio darbai buvo nutraukti, o dauguma prie jo dirbusių tremtinių išsiųsti kirsti aplinkinių miškų.

            1950 m. spalio mėnesį miško darbai Erijoje buvo nutraukti. Visi tremtiniai laikinai perkelti į Čelaną ir apgyvendinti senuose karo belaisvių japonų barakuose kartu su ten vis dar gyvenusiais tautiečiais. Tremtinių Erijoje statyti barakai buvo išardyti ir pervežti į Baruno Tarbagatajaus MPŪ priklausiusią Chalsano gyvenvietę.