Aukštutinis Sajantujus

Rajonas: Tarbagatajaus

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Aukštutinis Sajantujus (rus. Верхний Саянтуй) – nedidelis kaimas Tarbagatajaus rajone, apie 30 km į pietus nuo Ulan Udės ir apie 14 km į pietus nuo Žemutinio Sajantujaus, Sajantujaus upės aukštupyje. Iki 1917 m. gyvenvietės apylinkės priklausė Užbaikalės kazokų kariuomenei. 1924 m. į jas pradėjo keltis rusai sentikiai iš už 15 km į pietus buvusio Nadeino kaimo, kuris buvo už 15 km į pietus. 1936 m. Aukštutiniam Sajantui buvo suteiktas gyvenvietės statusas, įkurtas kolūkis. 1945–1948 m. už 2-3 km nuo kaimo veikė karo belaisvių japonų lageris.

1948 m. rudenį į buvusį japonų lagerio punktą atvežta 10 lietuvių šeimų (apie 40 žmonių) iš Žemutinio Sajantujaus kaimo. 1949 m., įtarus ketinimą bėgti iš tremties, čia perkelti dar 7 žmonės iš Ilkos ir keli tremtiniai ukrainiečiai.

 Buvusio Aukštutinio Sajantujaus lagerio teritorijoje stovėjo vienas ilgas, žemėmis iki pusės apkastas barakas. Jokių kitų pastatų apylinkėse nebuvo. Barako viduje nebuvo pertvarų, tik bendra patalpa; joje išilgai sienų buvo sukalti gultai, stovėjo kelios metalinės krosnelės patalpoms apšildyti ir maistui gamintis. Netolimas Aukštutinio Sajantujaus kaimas taip pat buvo nuskurdęs ir nykus. Čia gyveno vos apie 100 žmonių, nebuvo medicinos punkto, parduotuvėje nuolat trūko produktų.

Į Aukštutinį Sajantujų ištremti lietuviai aplinkiniuose miškuose kirto medžius, genėjo, degino šakas. Kartu miškuose dirbo ir kasdien į Aukštutinį Sajantujų iš Ulan Udės atvežami darbininkai, dauguma jų - sostinėje gyvenę ukrainiečiai ir lietuviai tremtiniai. Šalia Aukštutinio Sajantujaus įkūrus japonų lagerį,  planuota čia iškirstą medieną plukdyti Sajantujaus upe iki Žemutinio Sajantujaus kaimo, iš kur ji būtų sunkvežimiais ar traukiniu toliau gabenama į Ulan Udę. Dėl aukštų sraunios upės slenksčių surišti medienos plaustai išsiardydavo, dažnai nepasiekdavo tikslo. Galiausiai medieną pradėta išvežti sunkvežimiais, jų pritrūkus rąstus tremtiniai tempdavo arkliais. Dėl sudėtingo transportavimo medienos gavyba Aukštutinio Sajantujaus apylinkėse buvo lėta ir neefektyvi.

1950 m. miško darbai Aukštutinio Sajantujaus apylinkėse buvo nutraukti, dauguma tremtinių grąžinti į pirmąją tremties vietą – Žemutinį Sajantujų, kiti išvežti į Ulan Udę. 1951 m. buvęs japonų lagerio barakas buvo nugriautas, jo teritorija ilgainiui vėl apaugo mišku. Aukštutinio Sajantujaus kaimas išliko; 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno apie 300 žmonių.