Novostroika

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Novostrojka (rus. Новостройка) – apie 1945 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė, Zaigrajevo rajone, už 20 km į pietvakarius nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro) ir apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Šaburo. Novostroika buvo Šaburo gamybinis padalinys. Čia gyvenę vietiniai darbininkai ir į Buriatiją ištremti Antrojo pasaulinio karo metais į vokiečių nelaisvę patekę RA kareiviai ir „vlasovininkai“ dirbo Šaburo lentpjūvėje ir kitose miško pramonės įmonėse.

            1948 m. birželio 11 d. į Novostrojką buvo atitremta apie 40 lietuvių šeimų (apie 160 žmonių). Vietos administracija nepasiruošė lietuvių atvykimui. Tremtiniai, netilpę į ir taip sausakimšus vietinių darbininkų barakus, buvo sugrūsti į ankštą, nuolatiniam gyveninimui netinkamą gyvenvietės klubą ir įvairias laikinas pašiūres. Patalpos buvo perpildytos ir purvinos. Tik 1948 m. pabaigoje buvo pradėti statyti nuolatiniam gyvenimui tinkami barakai. Juos statė tremtiniai iš Muchor Talos gyvenvietės. 1949 m. pradžioje dalis Novostrojkos tremtinių įsikurė naujuose barakuose. Į juos netrukus buvo perkelti ir apie 50 tremtinių iš Muchor Talos. Iš viso 1949 m. Novostroikoje gyveno apie 50 lietuvių šeimų (apie 200 žmonių). Tais pačiais metais į Novostrojką buvo atvežta ir apie 10 tremtinių šeimų iš Ukrainos.

Pirmaisiais tremties metais dėl prastų sanitarinių sąlygų Novostrojkoje masiškai plito vidurių šiltinė, dizenterija. Artimiausias medicinos punktas buvo Šabure. Jame nuolat trūko būtiniausiųmedikamentų, o čia dirbusi felčerė neturėjo teisės nukreipti sergančių tremtinių į MPŪ ar rajono centre veikusias gydymo įstaigas. Dažnai tik dovanomis ir kyšiais buvo įmanoma gauti komendanto leidimą sunkų ligonį skubiai išvežti gydytis į didesnę gyvenvietę.

1949–1950 m. Novostrojka sparčiai plėtėsi. Buvo pastatyta nedidelė ambulatorija, į gyvenvietės parduotuvę atveždavo daugiau ir įvairesnių maisto produktų – ne tik duonos, margarino, bet ir kruopų, džemo, medvilninių audinių, smulkios galanterijos. Tremtinių vaikai mokėsi Šabure veikusioje pradinėje (vėliau – septynmetėje) rusų mokykloje. Pastačius naują klubą suaktyvėjo tremtinių kultūrinis gyvenimas – kūrėsi saviveiklininkų bureliai, sekmadieniais vykdavo šokiai, buvo rodomas kinas. Čia rinkdavosi ir Šaburo lietuviai.

Novostrojkoje tremtiniai į geležinkelio vagonus kraudavo Šaburo pabėgių gamyklos, lentpjūvės produkciją arba iš miško kirtaviečių atgabenamą medieną. Darbas buvo fiziškai sunkus ir pavojingas. Pirmaisiais tremties metais krovimo darbams nebuvo naudojama jokia technika – rąstus ar pabėgius iki geležinkelio tempdavo virvėmis, nešdavo ant pečių, į vagonus kraudavo rankomis. Darbo laikas buvo nenormuotas, tremtiniams nebuvo leidžiama išeiti iš darbo kol jie nepakraudavo visų atvykusių vagonų. Žmonės dirbdavo keliomis pamainomos po 12 valandų ir ilgiau, kartais poilsiui likdavo vos 3-5 valandos per parą. Naktimis tremtiniai medieną į vagonus kraudavo pasišvietę laužais. Tik 6-ojo dešimtmečio viduryje pakrovimo darbams pradėta naudoti keltuvus, kranus ir kitą techniką.

Tremtinės moterys daugiausia remontuodavo geležinkelį, dirbo medienos priėmėjomis sandeliuose ar ruošdavo malkas garvežiams pakūroms. Kartais moterų brigados kartu su vyrais link geležinkelio ridendavo rąstus, kraudavo juos į vagonus. Dalis Novostrojkos tremtinių taip pat dirbo Šaburo lentpjūvėje ir pabėgių gamykloje arba kartu su kitais darbininkais iš aplinkinių gyvenviečių būdavo vežami kirsti miškų.

Novostrojkoje mirė 10 lietuvių. Dauguma jų palaidota už poros kilometrų nuo Novostrojkos buvusiose Zonos gyvenvietės tremtinių kapinėse, šalia karo belaisvių japonų kapų. Keletas tremtinių iš Novostrojkos, mirusių dėl ligos ar darbo metu patirtų sužeidimų, buvo palaidota ir Čelutajaus (24-ojo kilometro) kapinėse.

6-ojo dešimtmečio pradžioje medienos gavyba Šaburo ir Novostrojkos apylinkėse pradėjo lėtėti ir dalį čia gyvenusių tremtinių numatyta perkelti į kitas gyvenvietes, kur reikėjo darbo jėgos. 1951 m. kelios Novostrojkos tremtinių šeimos buvo perkeltos į Čelutajų (1-ąjį kilometrą) tiesti naujos vakarinės Čelutajaus geležinkelio atšakos. 1950–1952 m. dalis Novostrojkos tremtinių kirsti miškų buvo perkelta į Tamachtajų. 6-ojo dešimtmečio viduryje daugelis tremtinių vis dar gyvenusių Novostrojkoje persikėlė į Šaburą. Kai kurie, dažniausiai siuvėjų, vairuotojų ar kitas paklausias specialybes turėję, lietuviai persikėlė ir į Ulan Udę.

Apie 1958 m. Novostrojkos gyvenvietė ištuštėjo ir buvo panaikinta.