LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Onochojus

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

            Onochojus (rus. Онохой) – 1899 m. prie Transsibiro geležinkelio magistralės įkurta miesto tipo gyvenvietė Zaigrajevo rajone, 17 km į šiaurės vakarus nuo Zaigrajevo ir apie 30 km į rytus nuo Ulan Udės, kairiajame Udos upės krante. XX a. pradžioje gyvenvietėje pradėjo kurtis stambios miško pramonės įmonės. 1925 m. įkurta lentpjūvė, kuri ruošė medieną Užbaikalės geležinkeliui, 1930 m. – uostas Udos upe plukdomai medienai surinkti, 1938 m. – pabėgių gamykla. 1946 m. įsteigtas Onochojaus miško pramonės kombinatas (toliau – MPK).

            1948 m. birželio 8 d. į Onochojaus geležinkelio stotį ešelonu Nr. 97913 atvežta 330 lietuvių tremtinių šeimų (1157 žmones)[1]. Onochojaus gyvenvietėje tremtiniai nebuvo apgyvendinti, atviruose laukuose šalia geležinkelio praleidę tris dienas jie buvo išgabenti į karo belaisvių japonų lagerius Baruną, Čelaną ir 17-ąją kirtavietę.

           6-ojo dešimtmečio pradžioje Zaigrajevo ir Chorinsko rajonuose suintensyvėjus medienos gavybai, Onochojaus MPK pradėjo trūkti darbo jėgos, todėl dalį tremtinių nuspręsta perkelti į Onochojų. 1951-1952 m. į gyvenvietę atvežta  apie 50 lietuvių šeimų (apie 200 žmonių), daugiausia iš Čelano.

             Tuo metu Onochojaus buvo viena didžiausių gyvenviečių regione ir svarbi Transsibiro magistralės stotis. Gyvenvietės centre buvo įsikūręs vietinių rusų ir buriatų kolūkis. Abipus jo šliejosi dvi MPK darbininkų gyvenvietės: vakarinėje dalyje – Onochojus-1, rytinėje – Onochojus-2. Onochojuje-1 buvo įkurtos pagrindinės miško pramonės įmonės – pabėgių gamykla, lentpjūvė. Šalia jų pastatytuose barakuose gyveno moldavai tremtiniai. Onochojuje-1 veikė nedidelė ligoninė, milicijos skyrius, septynmetė rusų mokykla. Tremtiniai iš Lietuvos buvo apgyvendinti Onochojuje-2.

              Buities sąlygos, medicininės pagalbos teikimas Onochojuje buvo kiek geresni nei nuošaliose, giliai taigoje įkurtose miško darbininkų gyvenvietėse. Nepaisant to, tremtiniai, ypač vaikai, dažnai kentėjo dėl konfliktų su vietiniais gyventojais. Kaip prisimena Pranė Garlauskaitė-Dambrauskienė: „Baisiausia vaikams buvo stovėti eilėje prie duonos. Vaikus nustumdavo vietiniai paaugliai. Jie ir šiaip tyčiodavosi iš tremtinių vaikų. Pamenu, grįžtant iš mokyklos vietiniai vaikigaliai užšokdavo ant nugaros ir pliekdami šaukdavo: „Nesi domoj, kobyla!“ („Nešk namo, kumele!“). Vaikų kūneliai buvo nusėti šunvotėmis, namo grįždavo kruvinomis nugaromis.“ Gyvenimo sąlygos pradėjo gerėti 6-ojo dešimtmečio viduryje. Daugelis tremtinių susikasė daržus, įsigijo gyvulių, gausesnės šeimos iš brokuotų pabėgių ir lentų pasistatė nuosavus namelius.

           Tremtiniai dirbo daugiausia Onochojaus MPK priklausiusiose įmonėse. Žiemą jie dirbdavo lentpjūvėje, pabėgių gamykloje, vasarą – uoste, kur būdavo surenkama Udos upe iš miško kirtaviečių atplukdoma mediena. Sunkūs, upėje išmirkę, dažnai apledėję rąstai specialiais įrankiais (vadinamaisiais „bagorais“ – ilgais pagaliais su metaliniu kabliu) buvo sugaudomi ir traukiami į medinius aptvarus. Kiekvieną pavasarį tremtiniai iš upės turėjo ištraukti tiek medienos, kad užtektų MPK aprūpinti ištisus metus. Į krantą ištempti rąstai buvo kraunami į rietuves ir džiovinami, paskui gabenami į lentpjūvę ar pabėgių gamyklą. Ten jie buvo perdirbami į geležinkelio pabėgius, šachtų atramas, lentas namams, baldams ir t. t. Tremtinių vaikai laisvu nuo pamokų laiku dirbdavo pagalbiniais darbininkais lentpjūvėje, ganydavo vietinių gyventojų gyvulius, prižiūrėdavo jų vaikus, skaičiuodavo Udos upe atplukdomus rąstus ir dirbdavo kitus atsitiktinius darbus.

            Į Onochojų krauti MPK medienos ruošinių į vagonus kasmet buvo atvežama daugybė tremtinių iš aplinkinių gyvenviečių. Darbas buvo minimaliai mechanizuotas, pavojingas ir fiziškai sekinantis – tremtiniai dažnai būdavo verčiami dirbti keliomis pamainomis, per naktį, be pertraukų. Kartais per parą tekdavo pakrauti iki 100 vagonų. Dėl ypač sunkių darbo sąlygų kai kuriems tremtiniams „komandiruotė“ krauti vagonų į Onochojų būdavo taikoma kaip bausmė. „Komandiruoti“ dirbti į Onochojų tremtiniai gyvendavo labai sudėtingomis sąlygomis. Dauguma jų  patekdavo į perpildytus darbininkų barakus, kur vienam žmogui tekdavo mažiau nei 2 m2 ploto, kiti į nešildomus, net laikinai apgyvendinti netinkamus senus, nebenaudojamus traukinių vagonus.

            Onochojuje mirę tremtiniai buvo laidojami bendrose gyvenvietės kapinėse, kiek atokiau nuo vietinių gyventojų kapų. Iš viso 6-ajame dešimtmetyje Onochojuje palaidota 10 lietuvių tremtinių.

            Dauguma tremtinių iš Onochojaus į Lietuvą išvyko iki 1961 m. Tuo metu čia vis dar gyveno keletas lietuvių, dauguma jų sukurę šeimas su vietiniais gyventojais. 1988 m. buvo panaikintas Onochojaus MPK. Nors darbininkų gyvenvietės sunyko, miestas išliko svarbiu medienos perdirbimo centru. XX a. antroje pusėje Onochojus gerokai išaugo, 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno daugiau nei 10 tūkst. žmonių.



[1]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 124