LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Turukta

Rajonas: Lensko

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Turukta (rus. Турукта) – kaimelis, buvęs miško pramonės punktas, kairiajame Lenos krante, Lensko rajone, apie 85 km į pietryčius nuo rajono centro.

1942 m. rugsėjo pabaigoje, Lenos upei pradėjus šalti, Turuktoje išlaipinta apie 100 Lietuvos tremtinių. Dauguma atgabenti į Jakutiją iš Altajaus krašto Altaiskojės, Griaznuchos, Smolenskojės ir Šelabolichos rajonų. Tarp tremtinių buvo Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo narys, 1936–1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jakimavičius (1888–1945 m.) su šeima. Turuktoje ir gretimose Lensko rajono gyvenvietėse tremtyje gyveno būsimas garsus Lietuvos dailininkas, akvarelininkas Pranciškus Porutis (1924–2009 m.)[1]. Be tremtinių iš Lietuvos (lietuvių, žydų šeimų) Turuktoje atsidūrė ir daug suomių bei vokiečių, iš Leningrado srities.

Turukta buvo nedidelė gyvenvietė, įkurta ant aukšto Lenos kranto. Pasiekiama tik upe. Vasarą – laivais, žiemą, upei užšalus – ledu. Turuktoje tremtiniai apgyvendinti keliose vietose. Dalis gyveno kaime barake, žeminėse ir kaimo klube. Kiti išskirstyti į Turuktos padalinius – nedideles miško kirtėjų ir darbininkų gyvenvietes giliai taigoje ar Lenos pakrantėse: Kliučiką (rus. Ключик), Džerbą (rus. Джерба) ir kitas. Daugiausia tremtinių buvo išsiųsta į Džerbą, nedidelę Lenos pakrantėje įkurtą kelių barakų gyvenvietę, apie 10 km į rytus nuo Turuktos. Kai kurie skyriai nuo kaimo buvo nutolę po 30 km ir daugiau. Juose tremtiniai gyveno laikinuose lentiniuose barakuose, bendrose patalpose. Čia nebuvo medicinos punktų, mokyklų, parduotuvių. Į atokesnius skyrius patekę žmonės gyveno atskirti nuo aplinkinio pasaulio.

Karo metais dauguma žmonių, atsidūrusių Turuktoje ir jos skyriuose, badavo. Dėl blogų sanitarinių sąlygų ir medicininės pagalbos stokos, tarp vietinių gyventojų plito tuberkuliozė. Tarp tremtinių plito ir kitos užkrečiamos ligos. Buvusi tremtinė Olesė Buragaitė maliarija sirgo 3 vasaras iš eilės. Ramutė Juzė Krivickaitė apie pirmuosius metus Turuktoje pasakojo: „Jakutijoje 1942–1944 m. žiauriai badavome. Darbas ne pagal jėgas jauniems vaikams, siaubingi šalčiai, vasaros metu uodų bei moskitų debesys. Tais metais labai daug išmirė. Ypač seneliai ir vaikai. Geriau išlaikė pusamžės moterys bei jaunimas. Karui pasibaigus pasidarė šiek tiek lengviau. Jaunimas ėmė lankyti mokyklas. Vertėsi ne tiek iš uždarbio, kiek medžioklės bei daržovių auginimo."

Apie gyvenimo sąlygas Turuktos apylinkėse O. Buragaitė pasakojo: „Nuolat persekiojo alkis. Dirbdami apie nieką negalvodavo, tik apie duoną. Grįžę iš darbo, vakare gaudavo duonos davinį ir dauguma jį iš karto suvalgydavo. Nusilpę normos neįvykdydavo – duonos normą sumažindavo ir būdavo taip, kad nusilpęs žmogus nebepajėgdavo eiti į darbą. O sveikatos būklės patikrinti nėra kam. Mat, miško ruošos darbai vyko ūkio skyriuose – už 15-30 km nuo Turuktos. Ten jokių medicinos punktų nebuvo. Neišėjimas į darbą – tai jau pravaikšta. Atvažiuoja tada teisėja Tarasova ir be ilgų svarstymų nuteisia 4 mėnesius kalėti. Vasarą laivu pristatydavo į kalėjimą Oliokminske (400 km Lena žemyn), o žiemą pėsčia etapu varydavo 400 km. Buvo taip, kad iš vakaro nuteistą vieną iš tremtinių vokiečių, atėję ryte varyti į kalėjimą, rado jau mirusį.

1942 m. pabaigoje Turuktoje suimtas Baltrus Miliušis. 1943 m. jis mirė Muchtujos (dabar - Lensko) kalėjime. 1943 m. spalį suimtas mokytojas Simonas Garliauskas. 1944 m. vasarą jis mirė Oliokminsko kalėjime. Tremtyje Turuktoje suimta ir daugiau lietuvių. Dauguma – už įvairius maisto kortelių naudojimo nusižengimus. Pavyzdžiui, pasak Vytauto Liudviko Jakimavičiaus, jo brolis poetas Gediminas Jonas Jakimavičius-Jokimaitis, 1945 m. nuteistas, nes dirbdamas dviejose darbo vietose gaudavo po dvi duonos korteles[2]. 1947 m. G. J. Jakimavičiui-Jokimaičiui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Lietuvą.

Dauguma tremtinių Turuktoje dirbo miško pramonėje. Pačiame Turuktos kaime buvo ruošiamos malkos garlaivių kurui (karo metais dauguma Lena plaukiojančių laivų vis dar naudojo malkas). Kituose skyriuose tremtiniai ir vietiniai darbininkai kirto, transportavo ledo keliais ir ruošė plukdymui medieną.

5-ojo dešimtmečio viduryje gyvenvietei išaugus, pradėjo trūkti kvalifikuotų darbuotojų. Tremtiniai pradėjo dirbti kaimo ligoninėje, mokykloje, buhalteriais įvairiose pramonės įmonėse. Ypač trūko mokytojų. Kai kurie mokytojai čia buvo vos vyresni už mokinius. Pavyzdžiui, Ramutė Juzė Krivickaitė pradėjo dirbti mokytoja Turuktos mokykloje, kai jai buvo 18-19 metų. 1944 m. gyvenvietėje pradėjo veikti pramonės artelė, kurioje dirbo vyresni lietuviai, suomiai, vokiečiai tremtiniai, kartais ir jų vaikai. Daugiausia jie siuvo drabužius, avalinę, kurių regione nuolat trūko (karo metais visi tremtinių vaikai ir kai net kai kurie mokytojai į mokyklą vaikščiojo su iš maišų siūtu ir virvėmis surištu apavu). Tuo metu Turuktoje pradėjo kurtis ir kultūrinis tremtinių gyvenimas. Irena Kundrotaitė-Vainilavičienė prisiminė: „Religines šventes švęsdavome. Pirmais metais (1942 m.) teko apsiriboti malda, duonos gabalėliu ir bulve. Vėliau, maždaug nuo 1944 m., stalai buvo turtingesni: bulvės, uogos, džiovinti laukinių svogūnų laiškai, kai kada ir truputi žuvies. Dažniausiai susirinkdavo po 2-3 šeimas, meldėsi, giedojo, skaitė eilėraščius (vyresnieji).

1947–1948 m. Turuktos apylinkėse miško darbai sustojo ir dauguma tremtinių buvo perkelti į Niują ir Saldykiolį. Turuktos kaime iki 6-ojo dešimtmečio vidurio liko gyventi tik kelios tremtinių šeimos. 2010 m. Turuktoje vis dar gyveno apie 200 žmonių. Buvę Turuktos miško pramonės punkto skyriai buvo apleisti ir nunyko.

Kapinės.Turuktoje tremtiniai buvo laidojami bendrose kaimo kapinaitėse. LGGRTC duomenimis, čia palaidota 12 Lietuvos tremtinių. XX a. antroje pusėje kapines nusiaubė gaisras. Dauguma kapų buvo sunaikinti. 1989 m. Vilniaus tremtinių bendrijos ekspedicijos dalyviai tvarkė Turuktos kapines ir pastatė bendrą kryžių su čia žuvusių tremtinių pavardėmis. 2008 m. kapinėse lankėsi G. Alekna. Pasak jo, nuvirtęs tremtinių bendrijos kryžius buvo atstatytas vietos administracijos pastangomis. Kapinėse buvo keletas senų kryžių liekanų, daug kauburėlių ir įdubų be jokių atpažinimo ženklų. Išlikęs tik vienas apdegęs kryžius, prie kurio pritvirtinta lentelė su įrašu, pastatytas 1943 m. žuvusiam Pranui Laužadžiui.



[1]P. Porutis, Tėvas palaimino būti dailininku, Kaunas: Dakra, 2006, 172 p.

[2]V. Jakimavičius, Sacha kapsie – jakute pasakok, Vilnius: AB „Spauda“, 2001, p. 19.