Centrinis Žedajus (d.Čiapajevas)
Rajonas: Oliokminsko
Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR
Valstybė: RSFSR
Gyvenvietės vaizdas. 1956 m. J.Bžeskio nuotr.
Centrinis Žedajus(rus. Центральный Жедай) arba Žedajus (rus. Жедай); šiuo metu - Čiapajevas (rus. Чапаево) – buvusi miško darbininkų gyvenvietė, šiuo metu – kaimas Oliokminsko rajone, apie 180 km į vakarus nuo rajono centro, kairiajame Lenos upės krante. Centrinio Žedajaus darbininkų gyvenvietė įkurta 1942 m. už 5-7 km šiaurės vakarus nuo tokio pat pavadinimo (Žedajus) kaimo. Apie 1950 m. kaimas sunyko, o greta išaugusi darbininkų gyvenvietė pervadinta Čiapajevu-Žedajumi, vėliau – Čiapajevu.
1942 m. rudenį dauguma į Žedajaus apylinkes iš Altajaus krašto atgabenta apie 70 Lietuvos tremtinių. Dauguma jų apgyvendinti sename Žedajaus kaime, vietinių gyventojų trobose. Tuo metu Žedajus buvo sunykęs kaimelis - nedidelio, skurdaus kolūkio centras. Dirbamų žemių čia beveik nebuvo, kaimo teritoriją supo tanki taiga. Po poros savaičių dauguma tremtinių perkelti į Centrinio Žedajaus darbininkų gyvenvietę. Kartu su Lietuvos tremtiniais (lietuviais, žydais), čia gyveno apie 80 suomių ir 40 vokiečių tremtinių, ištremtų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo) miesto ir apylinkių. Žedajaus kaime liko glaustis tik kelios tremtinių šeimos, kurios į darbininkų gyvenvietę ar miškus jos apylinkėse buvo priverstos persikelti 1943–1944 m. Centriniame Žedajuje tremtiniai gyveno keliuose ilguose iš pušų rąstų suręstuose barakuose. Daugelyje nebuvo įrengta jokių atskirų patalpų, tik viena bendra erdvė ir prie sienų pritvirtinti ištisiniai lentiniai gultai. Vėliau pajėgesnės tremtinių šeimos pradėjo statyti žemines ar nedidelius rąstinius namelius Lenos krante ar miškuose, kiek atokiau nuo Centrinio Žedajaus.
1944–1948 m. kai kuriuose tremtinius iš Centrinio Žedajaus perkėlė į Žemutinio ir Aukštutinio Žedajaus miško ruošos punktus. 1947–1948 m. į Centrinį Žedajų ir aplinkines mažesnes gyvenvietes atvežta dar apie 50 tremtinių, iš Delgejaus ir kitų sunykusių Oliokminsko rajono miško darbininkų gyvenviečių. 1948 m. čia atvežta ir apie 10 tremtinių iš Ukrainos.
Centrinis Žedajus buvo vienas iš didesnių Oliokminsko miško pramonės ūkiui priklausiusių punktų, bet kasdienis jo darbininkų gyvenimas (tiek tremtinių, tiek vietinių) buvo sunkus ir skurdus. Karo metais čia siautėjo maliarija[1], dėl staigaus temperatūros svyravimo ir šaltų žiemų, miško kirtavietėse dirbę žmonės dažnai nušaldavo veidus, galūnes. Pirmaisiais metais dauguma vaikų neturėjo galimybės mokytis. Suaugusiems išvykus į miško kirtavietes, jie skaldydavo malkas, ieškodavo maisto atliekų. Pradinė mokykla Centriniame Žedajuje įkurta tik 1943 m. rudenį. Mokyklos patalpoms buvo skirtas vienas ištuštėjęs darbininkų barakas. Bendroje patalpoje vyko pamokos, atitvertame kambarėlyje – mokytojos (Leningrado suomės tremtinės) gyvenamos patalpos ir mokyklos virtuvė. Septynmetė mokykla gyvenvietėje pradėjo veikti 1948 m.
Dauguma Centrinio Žedajaus tremtinių dirbo miškuose: pjovė, vertė medžius, degino šakas, žiemą ledo keliais traukė rąstus iš kirtaviečių į Lenos pakrantes. Vasarą, pasibaigus Lenos ledonešiui, versdavo rąstus į upę, formuodavo sielius. Žedajaus apylinkėse iškirsta mediena pasiekdavo Tiksį, Kiusiurą, Tit Arus ir kitas Jakutijos šiaurės gyvenvietes, kur 1942 m. viduryje atsidūrė dauguma iš Altajaus krašto perkeltų Lietuvos tremtinių. Buvusi tremtinė Vida Elena Šliažaitė-Buchaveckienė apie darbo sąlygas prisiminė: „Visus darbus dirbo ir vyrai, ir moterys. Buvo nustatytos išdirbio normos, jei jas viršijai – gauni daugiau duonos, jei neįvykdai – duonos davinys sumažinamas. Silpnesnės moterys gyvenvietėje pjovė ir skaldė malkas, tai buvo laikoma lengvesniu darbu. Miško kirtėjai į darbą ir namo (5-10 km) eidavo pėsti. Žmonės, nusilpę iš bado, dar visą dieną sunkiai dirbę, vos namo pareidavo. Eidamas namo [Antanas] Bepirštis prisėdo pailsėti, o ryte jį rado sušalusį. Šaltis čia siekdavo iki -50oC ir visą žiemą nebuvo atlydžių. Vasarą žmones kamuodavo debesys uodų ir mašalų.“.
1956 m. daugumai Centrinio Žedajaus tremtinių buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Kai kurie persikėlė į Jakutską, Oliokminską ar kaimynines Lensko rajono gyvenvietes. Apie 20 tremtinių, 1942 m. ištremtų į Žedajaus apylinkes, liko čia gyventi ir į Lietuvą nebesugrįžo. 1966 ir 2011 m. Lenos krantas, kuriame buvo išsidėsčiusi dalis Centrinio Žedajaus (tuo metu – Čiapajevo) gyvenvietės buvo sugriauta Lenos potvynių. Dalis tremtinių statytų barakų, žeminių ir kitokių namelių buvo sunaikinti. Kai kuriuose šių būstų XX a. pabaigoje dar gyveno, tremtiniams išvykus, ten įsikūrę vietiniai žmonės. Iš visų Žedajaus gyvenviečių išliko tik Čiapajevas (buvęs Centrinis Žedajus). Šiuo metu čia gyvena apie 800 žmonių.
Kapinės. LGGTRC duomenimis Žedajaus kaime ir Centriniame Žedajuje mirė 16 Lietuvos tremtinių. Senojo Žedajaus kaimo kapinės, kuriose galėjo būti palaidota dalis karo metais mirusių tremtinių, neišliko. 1990 m. čia lankęsis Juozas Ulinskas nerado nei kaimo, nei kapinių. Čiapajevo (buvusio Centrinio Žedajaus) kapinės išliko. Jos įkurtos toliau nuo kranto, ant kalno, ir buvo apsaugotos nuo Lenos potvynių. Jose buvo laidojami tiek įvairių tautybių tremtiniai, tiek vietiniai. J. Ulinskas kapinaitėse pastatė aukštą maumedžio kryžių. 2008 m. čia lankėsi Gintautas Alekna. Jis atstatė nuvirtusį, J. Ulinsko statytą kryžių. Kapinės buvo apaugusios mišku, bet dauguma palaidojimų išlikę. Ekspedicijos metu nustatyta 10 tremtinių kapų.