LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Chandagajus

Rajonas: Chorinsko

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

       Chandagajus (rus. Хандагай) – XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje įkurtas kaimas Chorinsko rajone, 57 km į pietvakarius nuo rajono centro Chorinsko, 110 km į rytus nuo Buriatijos sostinės Ulan Udės. Dauguma vietinių gyventojų – rusai. Gyvenvietės pavadinimas kildinamas iš buriatų kalbos žodžio хандагай (liet. briedis).

      1931 m. kaime įsteigtas Chandagajaus mechanizuotas medienos ruošos puntkas (MMRP). Kiekvieną vasarą MMRP priklausiusiose darbininkų gyvenvietėse iškirsta mediena buvo plukdoma Udos upe iki Onochojaus miesto, kur 1930 m. buvo įkurtas uostas medienai surinkti. 1945–1948 m. netoli Chandagajaus veikė 3 dideli karo belaisvių japonų lagerio punktai.

     1948 m. birželio 8 d. ešelonu Nr. 97913 į Onochojaus geležinkelio stotį buvo atvežta ir Chandagajaus MMRP žinion perduota 330 lietuvių šeimų (1157 žmonės: 335 vyrai, 463 moterys, 219 paauglių, 140 vaikų iki 14 metų)[1]. Pirmąsias tris dienas tremtiniai praleido atviruose laukuose greta geležinkelio, paskui sunkvežimiais buvo išvežti į Chandagajaus MMRP priklausiusias gyvenvietes – buvusius karo belaisvių japonų lagerius 17-ąją kirtavietę, Čelaną ir Baruną. Administracija teigė, kad yra pasiruošusi priimti tremtinius, t. y. visiems užteko gyvenamo ploto žiemoti tinkamuose barakuose, nereikėjo statyti laikinų būstų ar palapinių, buvo organizuota medicininė priežiūra[2]. Iš tiesų pirmaisiais tremties metais Chandagajaus MMRP žinion patekę lietuviai buvo suvaryti į purvinus, neprižiūrėtus ir perpildytus buvusių japonų lagerių barakus. Sergamumas ne tik dizenterija ar vidurių šiltine, bet ir maliarija bei kitoms sunkiomis infekcinėmis ligomis čia buvo vienas didžiausių visoje Buriatijoje. Vien per 1948 m. pusmetį Chandagajaus MMRP gyvenvietėse mirė daugiau nei 50 lietuvių.

            Pirmieji tremtiniai į Chandagajaus kaimą atvežti 1950 m. Tuo metu Chandagajaus MMRP buvo reorganizuojamas, dauguma mažesnių gyvenviečių naikinamos, o didelės Baruno ir Čelano gyvenvietės perduotos naujai įsteigtam Baruno Tarbagatajaus MPŪ (centras – Verchnije Talcai). Panaikinus 15-osios ir 17-osios kirtaviečių gyvenvietes į Chandagajų perkelta 15 lietuvių šeimų (60 žmonių). Vėliau, 1952–1954 m., į kaimą atvežta dar apie 40 žmonių iš kaimyninės Moigato miško darbininkų gyvenvietės.

Tremtiniai Chandagajuje daugiausia gyveno ilguose miško darbininkų barakuose ir bendrabučiuose. 1953–1955 m. kai kurios geriau įsitvirtinusios lietuvių šeimos jau buvo pasistačiusios nuosavus namelius, susikasusios daržus, įsirengusios tvartus ar žemines gyvuliams laikyti. Gyvenimo sąlygos Chandagajuje buvo geresnės nei skurdžiose aplinkinėse darbininkų gyvenvietėse, kurių dauguma buvo įkurtos panaikintuose japonų belaisvių lageriuose. Kaime buvo galima įsigyti daugiau maisto produktų. Iš vietinių gyventojų pirkti daržovių, mėsos ar pieno atvykdavo lietuvių iš visų gretimų tremties vietų. Chandagajuje veikė ambulatorija ir septynmetė rusų mokykla. Joje mokėsi ir Moigato bei kitų aplinkinių gyvenviečių tremtinių vaikai.

            Dauguma tremtinių Chandagajuje kirto mišką, genėjo, degino šakas, arkliais, o nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio traktoriais ir miškavežiais transportavo medieną iš miško kirtaviečių iki Udos pakrantėse įrengtų sandėlių. Kiti dirbo traktorių ir sunkvežimių kurui naudojamų medinių kaladėlių (vadinamųjų „čiurkų“) gamybos ceche, suvirintojais ar mechanikais mašinų remonto dirbtuvėse, gyvenvietės kalvėje ir kepykloje. Fiziškai silpnesni tremtiniai ir vaikai dirbo įvairius atsitiktinius darbus: ganė gyvulius, prižiūrėjo vietinių gyventojų vaikus ir t. t.

            Chandagajuje mirė 5 tremtiniai. Visi jie palaidoti bendrose kaimo kapinėse. Chandagajaus kapinėse mirusiuosius laidojo ir kitų aplinkinių gyvenviečių tremtiniai. Iš viso čia palaidota 15 lietuvių.

            1992 m. buvo panaikintas Chandagajaus MMRP, bet Chandagajaus kaimas išliko nemažas medienos gavybos ir perdirbimo centras. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno apie 450 žmonių.

 



[1]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 124

[2] Ten pat, p. 89