LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Septynioliktoji (17) kirtavietė

Rajonas: Chorinsko

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             17-oji kirtavietė (rus. 17 Участок) – miško darbininkų gyvenvietė Chorinsko rajone, apie 20 km į pietryčius nuo Chandagajaus. 1945 m. čia įkurtas karo belaisvių japonų lagerio punktas. 1948 m. pavasarį kalinius išlaisvinus, lageris panaikintas. Jo teritorijoje įsikūrė keletas buriatų miško darbininkų ir vietinių rusų administracijos darbuotojų su šeimomis.

             1948 m. birželio 11 d. iš Onochojaus geležinkelio stoties sunkvežimiais į 17-ąją kirtavietę atvežta apie 100 lietuvių tremtinių šeimų (apie 380 žmonių). Pakeliui į gyvenvietę keli sunkvežimiai buvo užpulti ir apiplėšti, dalis tremtinių neteko iš namų pasiimtų maisto atsargų ir asmeninių daiktų. 17-ojoje kirtavietėje lietuviai buvo apgyvendinti apleistuose karo belaisvių japonų barakuose. Daugelyje barakų po 8-10 žmonių sugrūsta į nedideles 10 m2 sekcijas. Patalpose trūko gultų, tremtiniai miegojo ant medžių šakomis ar drabužiais nuklotų grindų.

          Atvežus tremtinius gyvenvietės teritoriją vis dar juosė spylgiuotos vielos tvoros. Paskubomis 17-ojoje kirtavietėje buvo įrengta nedidelė parduotuvė ir valgykla. Greta tremtinių barakų iškastas šulinys buvo išdžiūvęs, todėl vasarą vandenį tremtiniams į gyvenvietę atveždavo cisternose, žiemą atgabendavo ledo luitų. Kadangi vanduo buvo normuojamas, daugelis tremtinių savo reikmėms naudojo netoliese gyvenvietės tekėjusio upelio vandenį. Atitrėmus lietuvius, 17-oji kirtavietė daugiau nebesiplėtė – nebuvo statoma naujų pastatų ar plečiamas miško ūkis.

            Visi tremtiniai 17-ojoje kirtavietėje dirbo miškuose: kirto medžius, arkliais traukdavo juos į Udos pakrantėse įrengtus medienos sandėlius. Paaugliai ir moterys rinko sakus, genėjo šakas arba dirbo kelininkų brigadose – ruošė kelius į kertamo miško plotus. Į 17-ąją kirtavietę atvežus lietuvius, aplinkiniai miškai jau buvo iškirsti karo belaisvių japonų. 3–5 km spinduliu aplink gyvenvietę driekėsi dyka laukymė ir styrojo pajuodavę kelmai. Į aukštai kalnuose kertamus miško plotus tremtiniai kasdien pėsčiomis eidavo 6–8 km. Darbo diena kartu su kelione dažniausiai trukdavo apie 12 valandų. Dėl vis didėjančių atstumų ir prasto susisiekimo, dalį tremtinių vietos administracija versdavo apsigyventi darbo vietose, t.y. giliai taigoje įkurtose laikinose kirtavietėse. Tarp miškuose priverstų gyventi tremtinių atsidurdavo net paaugliai ir vaikai.

              17-osios kirtavietės apylinkėse iškirsta mediena būdavo gabenama į prie Udos upės įrengtus sandėlius ir plukdoma iki Onochojaus miesto. Kiekvieną vasarą plukdyti medienos buvo išvežama dauguma darbingų 17-osios kirtavietės tremtinių. Udos krantuose jie ardė rietuves, rideno rąstus į upę. Dėl įgūdžių stokos ir išsekimo įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų. Žmonės dažnai susižalodavo ardydami rietuves, keli jauni lietuviai žuvo užgriuvus rąstams. Darbai Udos pakrantėse trukdavo kelias savaites, tremtiniai būdavo prastai aprūpinami maistu, dažnai gyvendavo po atviru dangumi, badaudavo, gerdavo nešvarų upės vandenį.

            Pirmaisiais tremties metais gyvenimo sąlygos 17-ojoje kirtavietėje buvo itin prastos. Į tolimas darbo vietas išvežus darbingus vyrus ir moteris, gyvenvietėje likdavo tik sunkiai besiverčiantys seneliai ir maži vaikai. Gyvenvietėje nebuvo išplėtotas miško pramonės ūkis, fiziškai silpnesniems tremtiniams čia trūko darbų, daugelis neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio. Nuo bado juos gelbėjo tik iš namų atsivežtos maisto atsargos ir 1949 m. pradžioje pasiekę pirmieji giminių siuntiniai. Daugelis buvo priversti keisti iš namų atsivežtus asmeninius daiktus, drabužius ar patalynę į aplinkiniuose kaimuose gyvenusių kolūkiečių augintas daržoves, pieno produktus. Už vyrišką kostiumą ar puošnią suknelę tuo metu tremtiniai galėjo gauti kibirą bulvių. 17-ojoje kirtavietėje veikė nedidelė parduotuvę, bet ji nebuvo reguliariai aprūpinama produktais. Negana to, norėdami gyvenvietės parduotuvėje įsigyti duonos, margarino ar cukraus, tremtiniai pardavėjų buvo verčiami pirkti ir pašvinkusią žuvį, kurios nespėdavo išparduoti vietiniams gyventojams.

                Nusilpę tremtiniai masiškai sirgo infekcinėmis ligomis, daugiausia dizenterija, vidurių šiltine. Daug dizenterijos atvejų užfiksuota 1948 m. birželį–liepą. Medicininė pagalba 17-ojoje kirtavietėje nebuvo teikiama. Gyvenvietėje nebuvo medicinos punkto, sunkios ligos atveju tremtiniai, gavę komendanto leidimą, patys turėjo vykti į Chandagajų, kur buvo įrengta vienintelė apylinkėse ambulatorija. 1948 m., vien per pirmą tremties pusmetį, dėl negydomų infekcinių ligų ir darbo metu patirtų sužalojmų 17-ojoje kirtavietėje mirė daugiau nei 20 tremtinių.

            17-ojoje kirtavietėje mirę tremtiniai buvo laidojami greta gyvenvietės įkurtose kapinaitėse, prie karo belaisvių japonų kapų. Lietuvių tremtiniams atminti kapinėse pastatytas aukštas metalinis kryžius. 17-osios kirtavietės kapinėse galėjo būti palaidota apie 40 žmonių.

          Medienos gavyba 17-osios kirtavietės apylinkėse buvo lėta ir neefektyvi, todėl jau 1948 m. vasaros pabaigoje tremtinius pradėta siųsti statyti naujų gyvenviečių, šalia dar neiškirstų miško plotų. 1948 m. rudenį buvo įkurta Erija, į kurią iš 17-osios kirtavietės perkeltos kelios lietuvių šeimos. 1949 m. giliai taigoje pastačius keletą barakų įkurtas nedidelis 17-osios kirtavietės padalinys – 15-oji kirtavietė. Į ją perkeltos 5 tremtinių šeimos (20 žmonių). Gyvenimo ir darbo sąlygos čia buvo tokios pat kaip ir 17-oje kirtavietėje, tačiau tremtiniams nebereikėjo kasdien įveikti didelių atstumų norint pasiekti darbo vietą. Tais pačiais metais už 10 km į šiaurę nuo 17-osios kirtavietės tremtiniai pradėjo statyti didelę Moigato gyvenvietę. 1950 m. 17-oji kirtavietė panaikinta. Dauguma tremtinių išvežti į Moigatą (apie 70 šeimų, 280 žmonių), apie 60 žmonių perkelta į MMRP centrą Chandagajų, keletas tremtinių išvežti dirbti statybininkais į Buriatijos sostinę Ulan Udę.