LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Kunduliunas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Kunduliunas (rus. Кундулюн)  – apie 1946 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, 18 km į šiaurę nuo Ilkos. Dauguma gyventojų – vietinių rusų šeimos.

            1948 m. birželio 10 d. iš Ilkos sunkvežimiais į Kunduliuną atvežta apie 30 lietuvių šeimų (apie 120 žmonių). Apgyvendinti tremtinius nebuvo iš anksto pasiruošta – visi jie laikinai įkurdinti vietinių darbininkų nameliuose.

1948 m. vasaros pabaigoje tremtiniai už 2 km į šiaurę nuo gyvenvietės, prie nedidelio Kunduliuno upelio ištakų, pradėjo statyti naujus rąstinius barakus. Iki žiemos buvo pastatyti 7 barakai ir keli gyvenamieji namai brigadininkams ir kitiems administracijos darbuotojams. Žiemą dauguma Kunduliuno tremtinių jau buvo perkelta į naujus barakus. Kiek vėliau juose apgyvendinta ir keletas „nusižengusių“, t. y. neįvykdžiusių darbo normų ar įtariamų ketinus pabėgti iš tremties, lietuvių šeimų iš Ilkos. Ilgainiui tremtinių gyventą Kunduliuno dalį pradėta vadinti Aukštutiniu Kunduliunu (rus. Верхний Кундулюн), o rusų ir kitų darbininkų – Žemutiniu Kunduliunu (rus.  Нижний Кундулюн).

            Kunduliune tremtiniai dirbo miškuose: kirto medžius, genėjo šakas. Paaugliai ir vaikai kertamo miško plotuose rinko sakus. Miško kirtavietės buvo nutolusios apie 5–7 km nuo gyvenvietės, dažniausiai atokiuose kalnų šlaituose. Darbo diena kartu su kelione pėsčiomis iki jų dažnai užtrukdavo apie 10–12 val.

            Nuošaliame kalnų tarpeklyje įkurta Kunduliuno gyvenvietė buvo ypač prastai aprūpinama maisto produktais. 1949 m. kovą Erijos MPŪ tikrinusi MVD komisija nustatė, kad į gyvenvietės parduotuvę duona atgabenama tik kas 2 ar 3 dienas, joje negalima įsigyti daržovių, nuolat trūksta kruopų ir kitų būtiniausių maisto produktų[1]. Didžiąją dalį tremtinių raciono sudarė bulvės, kurias iš aplinknių kolūkių į Kunduliuną retkarčiais atveždavo buriatai.

            Kunduliune mirė 10 lietuvių tremtinių. Dauguma jų palaidota miškuose greta gyvenvietės, kiti – Ilkos kapinėse.

1950 m. apie 10 tremtinių šeimų iš Kunduliuno buvo leista persikelti į Ilką, kur intensyvėjant medienos gavybai buvo sudaromos naujos vagonų krovėjų brigados. Kasmet į Ilką perkeldavo ir po keletą tremtinių dirbti statybininkais, dailidėmis. 1954 m. medienos ištekliai Kunduliuno apylinkėse išseko ir gyvenvietė sunyko. Visi čia gyvenę tremtiniai ir kiti miško darbininkai buvo perkelti į už kelių kilometrų, kitapus neaušktų kalnų ruožo buvusią Dalniaja Erijos gyvenvietę arba MMRP centrą Ilką.

 



[1]В.И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)“, p. 117