LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Mostovka

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Mostovka (rus. Мостовка) – 1948 m. rudenį įkurta laikina miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 20 km į pietryčius nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro), prie Moisos upelio. 1948 m. vasarą Moisos tremtiniai Mostovkoje pastatė porą gyvenamųjų namų administracijos darbuotojams, 4 didelius barakus, parduotuvę ir pirtį.

            1948 m. rudenį į Mostovką buvo perkelti Moisos tremtiniai – apie 10 lietuvių šeimų (apie 40 žmonių). 1949 m. pradžioje į Mostovką buvo perkelta dar 10 tremtinių šeimų, gyvenusių nedideliame 5-ojo kilometro miško kirtimo punkte. Kartu su lietuviais į Mostovką iš aplinkinių gyvenviečių buvo perkelta ir represuotų buvusių RA kareivių, 1951 m. atvežta apie 30 tremtinių iš Ukrainos.

            Gyvenimo sąlygos Mostovkoje buvo geresnės nei 5-ajame kilometre ir Moisoje. Lietuvių statyti barakai buvo tinkami žiemoti. 1950 m. vasarą tremtiniai greta barakų susikasė pirmuosius daržus, pasisodino iš vietinių gyventojų pirktų bulvių, kai kurie įsigijo ožkų, vištų. Tuo metu tremtinius pradėjo pasiekti pirmieji siuntiniai iš Lietuvos. Kadangi Mostovkoje pašto nebuvo, atsiimti siuntinių tekdavo eiti į už beveik 20 km buvusią Čelutajaus (24-ojo kilometro) gyvenvietę. Parduotuvė Mostovkoje dirbo nereguliariai, todėl pirkti maisto tremtiniai dažnai slapčia vykdavo į už 20 km į rytus, Čitos srityje, buvusią Rudnikų geležies rūdos kasyklos darbininkų gyvenvietę. Kartais į Mostovką maisto produktų parduoti atvykdavo vietiniai buriatai ir rusai iš kiek piečiau, Muchoršibirio rajone, buvusių kaimų.

            Dauguma Mostovkoje gyvenusių tremtinių dirbo miškuose: kirto medžius, rinko sakus, arkliais traukdavo medieną iš kirtaviečių iki geležinkelio, krovė ją į vagonus. Mostovkos gyvenvietė buvo įkurta taigos gilumoje, todėl tremtiniams kasdien nereikėjo toli eiti iki kertamo miško plotų. Dauguma Mostovkos kirtaviečių buvo gyvenvietę supusiuose buvo kalnuose. Nuo kalnų ridenant nukirstus medžius įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų, daug tremtinių patyrė sunkius sužalojimus. Prie kalnuose įsikūrusių miško kirtaviečių dažniausiai nebūdavo jokių vandens šaltinių.Siekiant aprūpinti miško kirtėjus geriamu vandeniu, paaugliai tremtiniai buvo įdarbinami vandens nešėjais. Jie semdavo kalnų papėdėje tekančių upelių vandenį ir nešini pilnais kibirais daugybę kartų per dieną kopdavo į kirtavietes. Atlyginimai už darbą Mostovkoje ir kitose giliai taigoje įkurtose gyvenvietėse buvo maži, be to, tremtiniai buvo verčiami patys pirkti darbinius rūbus, be kurių žiemą daugelis nušaldavo rankų, kojų pirštus.

            Mostovkoje mirė 5 lietuviai tremtiniai: daugiausia dėl ligų, prasto maitinimo ir sunkaus fizinio darbo išsekę seneliai, taip pat 1951 m. tragiškai žuvusi nukirsto medžio prispausta vos 4 metų Rimutė Andriūnaitė. Visi tremtiniai buvo palaidoti miškuose greta Mostovkos įkurtose nedidelėse lietuvių kapinaitėse.

            1951 m. rudenį, miškus aplink Mostovką iškirtus daugiau nei 5 km atstumu, visi tremtiniai buvo perkelti į 21-ojo kilometro gyvenvietę, greta tuo metu tiesiamos vakarinės Čelutajaus geležinkelio linijos. Į 21-ąjį kilometrą buvo perkelti ir išardyti lietuvių Mostovkoje statyti barakai.