LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Šaburas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Šaburas (rus.Шабур) – kaimas Zaigrajevo rajone, 45 km į pietvakarius nuo artimiausios Transsibiro magistralės stoties – Čelutajaus (1-ojo kilometro). Įkurtas 1942 m. pelkėtame kalnų slėnyje, kaip viena Čelutajaus MPŪ darbininkų gyvenviečių. Šaburo pavadinimas kildinamas iš buriatų kalbos žodžio Шабар (liet. purvas). Dauguma gyventojų – vietiniai rusai, 5-ojo dešimtmečio pradžioje persikėlę čia dirbti iš aplinkinių kaimų

1948 m. birželio 11 d. į Šaburą traukiniu buvo atvežta apie 50 lietuvių šeimų (apie 200 žmonių). Tremtinių apgyvendinimui nebuvo pasiruošta – dauguma atvežtųjų buvo suvaryti į dar nebaigtus statyti barakus, kuriuose dar nebuvo stogų, durų, trūko krosnelių patalpoms apsišildyti. Likusieji buvo priversti gyventi apleistose žeminėse. Iki rudens lietuviai baigė statyti barakus – vyrai iš rąstų ir lentų rentė sienas, moterys jas kamšė samanomis, pjuvenomis. Kiek vėliau buvo pastatyta dar pora naujų barakų.

Pirmaisiais metais tremtinių gyvenimo sąlygos Šabure buvo ypatingai prastos. Valgį, dažniausia ruginius miltus sumaišytus su vandeniu ar į verdantį vandenį sutarkuotas bulves, tekdavo virtis ant kelių greta barakų pastatytų krosnelių, vandenį semtis iš netoliese tekėjusio nešvaraus Šaburo upelio. Nors gyvenvietėje veikė nedidelė kepykla, duonos čia nuolat trūko. Tremtiniai laisvalaikiu aplinkiniuose miškuose rinkdavo bruknes, serbentus, grybus, kedro riešutus. Dėl maisto stokos ir prastų sanitarinių sąlygų tarp tremtinių masiškai plito infekcinės ligos, daugiausia dizenterija. Nors gyvenvietėje veikė nedidelis medicinos punktas, turėjęs aptarnauti ne tik Šaburo, bet ir gretimų gyvenviečių gyventojus, čia nuolat trūko net elementariausių būtinosios medicinos pagalbos priemonių.

Šabure užfiskuotas 1 pabėgimas iš tremties – 1948 m. lapkritį suimta ir 3 metams lagerio nuteista iš Šaburo pabėgusi Viktorija Nuobaraitė-Narkevičienė. Iki 1951 m. ji kalinta lageryje Novosibirsko srityje, vėliau grąžinta į tremtį Buriatijoje.

Dauguma tremtinių dirbo Šaburo miško pramonės įmonėse: lentpjūvėje, pabėgių gamykloje, medienos sandeliuose. Dalis moterų dirbo plytinėje – gamindavo plytas pečiams mūryti. Sunkiausia dalia teko miškakirčiams. Į kirtavietes kasdien tekdavo eiti po 5-6 km. Į tolimesnes, ne mažiau kaip 15 km nutolusias kirtavietes, tremtinius veždavo sunkvežimiais. Darbai buvo alinantys ir pavojingi. Dėl patirties stokos, išsekimo, prastų darbo įrankių tremtiniai susižalodavo, kartais mirtinai.

Ypač sunkūs ir alinantys buvo vagonų krovimo darbai. Iki 6-ojo dešimtmečio vidurio tremtiniai rąstus į vagonus keldavo ant pečių, be jokios pagalbinės technikos. Dažnai tekdavo dirbti 12 val pamainomis, vieną savaitę dieną, kitą – naktį. Grįžę namo, išsekę žmonės užmigdavo bevalgydami.

6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtinių gyvenimo sąlygos Šabure šiek tiek ėmė gerėti. Pajėgesnės šeimos iš brokuotų pabėgių, lentų pasistatė nedidelius nuosavus namelius, susikasė daržus, įsigijo ožkų, kiaulių. Gyvenvietei pradėta tiekti kiek daugiau maisto produktų. Prieš valstybines šventes į Šaburą atveždavo saldainių, aliejaus, arklienos dešros, daugiau duonos, kruopų. Tremtiniai pradėjo švęsti svarbiausias religines šventes.

 Gerėjo santykiai tarp tremtinių ir vietos gyventojų. Vietiniai iš lietuvių mokėsi ūkininkauti, gaminti dešras bei kitus mėsos gaminius, virti alų ir t.t.  Šaburo klubo vadovas į savo organizuotą chorą ėmė kviesti ir tremtinius, nors norinčių dalyvauti atsirasdavo nedaug, kadangi choras dainavo tik sovietinį režimą šlovinančias dainas. Po Stalino mirties, sušvelnėjus komendantūros režimui, tremtiniams atsirado galimybė persikelti gyventi į didesnes Buriatijos gyvenvietes. Šaburo jaunimą pradėta siųsti į miškavežių, traktorių vairuotojų ir mechanikų kursus Ulan Udėje bei kitur. Grįžę jie turėjo galimybę gauti geriau apmokamus darbus. Tremtiniui, vėliau žinomam lengvaatlečiui Algimantui Baltušnikui, 1955 m. leista dalyvauti Sovietų Sąjungos kaimo jaunimo spartakiadoje Odesoje.

Per 5–6-ąjį dešimtmečius Šabure mirė daugiau nei 20 lietuvių. Tremtiniai savo artimuosius laidojo netoliese esančiose Zonos gyvenvietės lietuvių kapinėse, greta ten palaidotų karo belaisvių japonų. XX a. pabaigoje Šaburo kapinėse buvo palaidoti 3 lietuviai tremtiniai, likę gyventi Buriatijoje.

6-ojo dešimtmečio pradžioje medienos gavyba Šaburo apylinkėse pradėjo lėtėti ir atitinkamai mažėti darbo jėgos poreikis. Palaipsniui miško pramonės technika ir darbuotojai buvo perkeliami į kitas gyvenvietes. Apie 1953 m. į naujai įkurtą 18-ojo kilometro gyvenvietę perkelta Šaburo pabėgių gamykla. Iki 1955 m. dalis tremtinių iš Šaburo buvo perkelta į Tamachtajaus, Senosios Brianės ir kitas greta tuo metu tiesiomos vakarinės Čelutajaus geležinkelio linijos buvusias gyvenvietes. Dalis tremtinių liko gyventi Šabure iki 1956–1958 m., kada gavo leidimus grįžti į Lietuvą.

 2010 m. Rusijos federacijos gyventojų surašymo duomenimis Šabure gyveno apie 1200 žmonių.