LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Tibigutai

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

  Tibigutai (rus. Тибигуты) – 1946 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 10 km į šiaurę nuo Ilkos. Gyvenvietėje buvo 3 mediniai gyvenamieji namai, du žemėmis apkasti barakai ir keletas nebaigtų statyti lentinių pašiūrių. Netoliese jų įrengta lentpjūvė, arklidės ir kepykla. Tibigutuose gyveno 15 vietinių rusų ir buriatų šeimų ir apie 30 į Buriatiją ištremtų „vlasovininkų“ ir RA kareivių, Antrojo pasaulinio karo metais patekusių į vokiečių nelaisvę.

1948 m. birželio 10 d. iš Ilkos į Tibigutus buvo atvežta apie 50 lietuvių šeimų (apie 200 žmonių). Vietos administracija nebuvo pasiruošusi tremtinių apgyvendinimui: kelios lietuvių šeimos buvo suvarytos į sausakimšus barakus kartu su čia jau gyvenusiais miško darbininkais, kiti – į nebaigtas statyti lentines pašiūres, taip pat atokiau nuo gyvenvietės pastatytas palapines ar apleistus ūkinius pastatus. Dauguma būstų buvo nešildomi ir netinkami žiemoti. Barakuose buvo ankšta, purvina, pilna blakių ir tarakonų, pašiūrėse trūko durų, langų, sienose ir stoguose žiojėjo skylės.

1948 m. rudenį už 2 km į šiaurę nuo Tibigutų pradėta statyti naujus rąstinius barakus, į kuriuos žiemą iš palapinių ir kitų laikinų būstų perkelta dauguma lietuvių. Gyvenvietei išsiplėtus, senąją rusų, buriatų ir kitų darbininkų gyventą Tibigutų dalį pradėta vadinti Žemutiniais Tibigutais (rus. Нижниe Тибигуты), lietuvių tremtinių – Aukštutiniais Tibigutais (rus. Верхние Тибигуты). Tremtinių barakų teritorija Aukštutiniuose Tibigutuose buvo nuošali ir sunkiai pasiekiama. Žemutiniuose Tibigutuose buvo statomos miško pramonės įmonės, nauji gyvenamieji pastatai, čia gyveno administracijos darbuotojai ir vietiniai miško kirtėjai.  1949 m. buvo iškastas gilus, beveik 30 m geriamojo vandens šulinys. Anksčiau vanduo darbininkams būdavo atvežamas iš Ilkos ir griežtai normuojamas. Žiemą, kai aplinkiniai upeliai užšąldavo, tremtiniams aprūpinti vandeniu veždavo purvino ledo luitus. 1950 m. Žemutiniuose Tibigutuose pastatyta pradinė rusų mokykla, pirtis, įrengta parduotuvė ir klubas.

Tibigutuose darbingi tremtiniai – suaugę vyrai, moterys ir paaugliai – dirbo miškuose: kirto medžius, genėjo šakas, ruošė kelius į kirtavietes. Vaikai kertamo miško plotuose rinko sakus. Dėl nuovargio, primityvių darbo įrankių ir įgūdžių stokos miško darbuose įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų.

Tibigutų gyvenvietėje nebuvo nei medicinos punkto, nei veikiančių dezinfekcijos kamerų. Į atokią miško darbininkų gyvenvietę išvežtus tremtinius turėjęs prižiūrėti Ilkos gydytojas čia atvykdavo retai. 1948 m. birželį, kai Tibigutuose buvo užfiksuotas didžiausias tremtinių sergamumas dizenterija ir vidurių šiltine, jis nebuvo atvykęs nė karto[1]. Kadangi visame Zaigrajevo rajone labai trūko kvalifikuotų medikų, 1948 m. liepą Tibigutuose dirbti gydytoju paskirtas buvęs felčeris tremtinys Jonas Pankevičius. Tuo metu jis buvo vienintelis tremtinys Buriatijoje, kuriam buvo leista dirbti mediko darbą. MMRP administracija mažai rūpinosi gydytojo gyvenimo ir darbo sąlygomis, dažnai atsisakydavo tiekti reikiamus medikamentus, todėl jo galimybės padėti sergantiems žmonėms buvo labai ribotos.

Maisto produktais tremtiniai buvo aprūpinami labai prastai, ypač pirmaisiais tremties metais. Iki 1950 m. Tibigutuose nebuvo nuolat veikiančios parduotuvės. Gyvenvietėje veikusi kepykla duonos iškepdavo per mažai,  tremtinių šeimoms buvo leidžiama nusipirkti vos vieną kepalėlį dienai. Kitus produktus ir būtiniausius daiktus (aliejų, kruopas, degtukus) į Tibigutus iš Ilkos atveždavo du kartus per savaitę. Gretimos Čelutajaus MPŪ ir Čelutajaus geležinkelio gyvenvietės buvo kiek geriau aprūpinimos maisto produktais, todėl Tibigutų tremtiniai, dažniausiai vyresnio amžiaus moterys ar vaikai, nepaisydami komendantūros režimo, paslapčia vykdavo ten pirkti maisto.

6-ojo dešimtmečio viduryje kiek pagerėjus gyvenimo sąlygoms, Tibigutuose ėmė organizuotis tremtinių kultūrinis gyvenimas. Tibigutų saviveiklininkai dažnai vykdavo koncertuoti ir į kitas rajono gyvenvietes. Po kurio laiko vietos administracija tremtinių saviveiklą likvidavo.

Tibigutuose mirė 20 tremtinių. Dauguma jų palaidoti greta gyvenvietės esančiuose miškuose įkurtose nedidelėse kapinaitėse, kiti – Ilkos kapinėse.

6-ojo dešimtmečio pradžioje iškirtus aplinkinius miškus, medienos gavyba Tibigutų apylinkėse sulėtėjo, dauguma tremtinių buvo perkelti į naujai kuriamą Dalniaja Erijos gyvenvietę arba į MMRP centrą Ilką. 

 1959 m. ištuštėjusios Žemutinių ir Aukštutinių Tibigutų gyvenvietės buvo panaikintos.



[1]В.И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)“, p. 113