LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTIES IR KALINIMO VIETOS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Verchniaja Ara Kuorka (Аra Choerchė)

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Verchniaja Ara Kuorka (rus. Верхняя Ара-Куорка) – miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 40 km į rytus nuo Novoiljinsko. Gyvenvietė buvo įkurta giliai taigoje, prie Ara Kuorkos upelio (Ilkos upės kairysis intakas), atokiame, retai apgyvendintame Cagan Dabano priekalnių slėnyje. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė karo belaisvių japonų lagerio punktas. 1948 m. pavasarį lageris buvo panaikintas, o išgyvenę kaliniai išlaisvinti. Japonų lageryje buvo pastatyta apie 10–12 lentinių barakų, už 1,5 km kalnuose išraustos 6 žeminės. Tarp barakų ir žeminių išliko didelės japonų kapinės. Aplinkinių kaimų gyventojai Verchniają Ara Kuorką vadino tiesiog „zona“.

1948 m. birželio 10 ir 11 d. į Verchniają Ara Kuorką iš Novoiljinsko atvežtos 225 lietuvių tremtinių šeimos (daugiau nei 900 žmonių). 183 šeimos buvo apgyvendintos karo belaisvių japonų lagerio barakuose. Jie buvo pilni blakių, tarakonų, daugelyje nebuvo nei langų, nei krosnelių, tik aplūžę mediniai gultai ir ant sienų išlikę išraižyti hieroglifai. Barakų viduje 2 šeimoms (6–10 žmonių) atiteko 12 m2 pločio patalpos, atitvertos lentomis, drabužių ar patalynės atraižomis. Komendantui liepus, tremtiniai turėjo patys išardyti barakų teritoriją vis dar juosusias spygliuotos vielos tvoras ir nugriauti sargybos bokštelius. Per kelis mėnesius šalia barakų paskubomis įrengta parduotuvė, pirtis, duonos kepykla, kontora su pašto skyriumi, pastatyti keli nedideli nameliai gyvenvietės administracijos, parduotuvės darbuotojams, meistrams ir brigadininkams apgyvendinti. Kiek vėliau pastatytas klubas, jo patalpose įrengta nedidelė rusų pradinė mokykla.

Kiek toliau nuo Verchniajaa Kuorkos barakų pastatytose žeminėse (tiesiog duobėse, išklotose ir uždengtose lentomis) buvo apgyvendintos 42 lietuvių šeimos. Žeminės buvo įrengtos ant iškirsto kalno šlaito, šalia jų nebuvo jokių kitų pastatų. Žeminių tremtiniai negalėjo nei apsišildyti, nei apsišviesti. Lyjant lietui, jas nuolat užliedavo vanduo. Gyvenimo sąlygos čia buvo tokios prastos, kad 1948 m. liepos viduryje Verchniają Ara Kuorką tikrinusi MVD komisija vietos administracijai nurodė per ne daugiau kaip 2 savaites visus tremtinius iš žeminių perkelti į barakus[1]. Iš žeminių tremtiniai buvo iškelti tik 1948 m. spalio pabaigoje, kai į gretimus Chutoro ir Tarbagatajaus kaimus atitremti lietuviai baigė statyti barakus netoliese kuriamoje Moigos gyvenvietėje. 1949 m. apleistose žeminėse buvo apgyvendinta apie 40 tremtinių šeimų iš Moldavijos.

Pirmaisiais tremties metais gyvenimo sąlygos Verchniaja Ara Kuorkoje buvo vienos sunkiausių visoje Buriatijoje. Gyvenvietė buvo apleista, purvina, nuolat perpildyta žmonių, sunkiai pasiekiama ir prastai aprūpinama maistu. Norėdami įsigyti kitų produktų tremtiniai iš Verchniaja Ara Kuorkos turėdavo slapčia vykti į aplinkinius kolūkius. Į bulves ir kruopas jie keisdavo iš namų Lietuvoje atsivežtus drabužius, patalynę ir kitus asmeninius daiktus.

1948 m. vasarą Aukšutinėje Ara Kuorkoje tarp nusilpusių ir fiziškai išsekusių tremtinių masiškai plito dizenterija, vidurių šiltinė ir kitos infekcinės ligos. Nepaisant augančio sergamumo, medicininė pagalba Verchniaja Ara Kuorkos gyventojams nebuvo teikiama. Už 5 km buvusiame vietinių rusų ir buriatų Nižniaja Ara Kuorkos kaimelyje dezinfekcijos kameros neveikė, o iš Novoiljinsko gydytojas neatvykdavo. Tik 1948 m. pabaigoje gyvenvietėje buvo įrengtas nedidelis medicinos punktas, į kurį galėjo kreiptis ne tik Verchniaja Ara Kuorkos, bet ir kitų gretimų gyvenviečių gyventojai. Itin sunkios ligos atveju tremtiniai turėjo būti vežami į ligonines Novoiljinske, Zaigrajeve ar Ulan Udėje veikusią didelę infekcinių ligų ligoninę. MVD išduodamo leidimo vykti į ligoninę tekdavo laukti iki mėnesio, todėl vietos administracijos aplaidumas daugelį sunkiai susirgusių tremtinių pasmerkdavo mirčiai. Iš viso Verchniaja Ara Kuorkoje mirė 60 lietuvių, daugiau nei pusė – 1948 m. vasarą.  Tarp mirusiųjų buvo daugiau nei 15 net 10 metų nesilaukusių vaikų.

Keletas Verchniaja Ara Kuorkos tremtinių ryžosi bėgti iš tremties. Tačiau buvo sugauti, suimti, įkalinti lageriuose arba grąžinti į tremtį Buriatijoje.

 Tarp Verchniaja Ara Kuorkos tremtinių veikė platus MVD–MGB agentų tinklas. Lietuviai  buvo nuolat sekami, o kultūrinis ir religinis gyvenimas varžomas. Nepaisant to, gyvenvietėje slapčia vykdavo pamaldos, buvo minimos didžiosios religinės šventės. Pavyzdžiui, 1951 m. vietos MGB darbuotojų ataskaitose pažymėta, kad Verchniaja Ara Kuorkoje susekta didelė, daugiau nei 30 žmonių, grupė, kartu rengusi religines apeigas[2].

Dauguma Verchniaja Ara Kuorkos tremtinių dirbo miško pramonėje. Tiek vyrai, tiek moterys kirto miškus, paaugliai daugiausiai genėjo, degino šakas, rinko sakus. Vaikai taip pat dažnai būdavo priversti dirbti, kad padėtų išmaitinti savo šeimas. Dažniausiai jie skaldydavo malkas garvežių kurui, rinkdavo atsisukusius nuo vagonų varžtus ar dirbdavo kitus atsitiktinius, prasčiausiai apmokamus darbus. Kadangi atitrėmus lietuvius, miškus aplink gyvenvietę jau buvo iškirtę karo belaisviai japonai, kirtavietės nuo tremtinių barakų buvo nutolusios apie 5 km. Dauguma jų – sunkiai pasiekiamuose kalnų šlaituose. Visi miško darbai buvo nemechanizuoti, varginantys ir pavojingi. Kartais tremtiniai iš Aukštutinės Ara Kuorkos buvo išvežami ir į tolimas miško kirtavietes ar Buriatijos miestus, kur trūko darbo jėgos. Daugelis „komandiruotųjų“ gyvendavo ir dirbdavo tokiomis pat, o kartais net sunkesnėmis sąlygomis nei Verchniaja Ara Kuorkoje likę jų šeimos nariai. Pavyzdžiui, 1949 m. birželį – spalį apie 10 jaunų lietuvių buvo išvežta į Ulan Udę dirbti statybose.

Dėl tolimų atstumų ir lėto, neefektyvaus medienos transportavimo miško keliais, 1949 m. per Verchniają Ara Kuorką medienai išvežti buvo nutiesta neilga Chandagatajaus siaurojo geležinkelio linijos atšaka. Dalis tremtinių, daugiausia moterų, paauglių ir vaikų, buvo paskirti tiesti, o vėliau remontuoti geležinkelį. Kertamo miško plotams vis labiau tolstant nuo Aukštutinės Ara Kuorkos, už 5–6 km taigoje ties siaurojo geležinkelio atšaka buvo pradėti statyti Verchniaja Ara Kuorkos padaliniai: Levyj Usas (rus. Левйы Ус), Griaznyj Kliučius (rus. Грязный Ключ), Pravyj Usas (rus. Правйы Ус) ir Naujasis Pravyj Usas (rus. Новый Правйы Ус). Čia perkelta dalis gyvenvietes stačiusių ir geležinkelį tiesusių tremtinių kartu su šeimomis.

Levyj Use ir Pravyj Use buvo pastatyta po 2 barakus ir apgyvendinta po 10 lietuvių šeimų (po 30-40 žmonių). Kiek mažiau lietuvių buvo didesnėse Naujojo Pravyj Uso (10–15 žmonių) ir Griaznyj Kliučiaus (20 žmonių) gyvenvietėse. Dauguma šių laikinų gyvenviečių gyventojų buvo moldavai (daugiau nei 300 žmonių). Tremtiniai čia dirbo tuos pačius darbus kaip ir Aukštutinėje Ara Kuorkoje likę jų tautiečiai: tiesė ir prižiūrėjo siaurojo geležinkelio liniją, kirto miškus, rūšiavo medieną sandėliuose ar krovė ją į vagonus. Buities sąlygos šiose gyvenvietėse buvo kiek geresnės: barakai buvo nauji, daugelis šeimų juose gavo po atskirą, lentomis atitvertą patalpą, tačiau dėl didesnių atstumų ir prasto susisiekimo įsigyti maisto ar reikiamų medikamentų tapo dar sunkiau.

Visi Verchniaja Ara Kuorkoje mirę tremtiniai buvo palaidoti prie gyvenvietės įkurtose kapinėse, netoli sunykusių ir apleistų karo belaisvių japonų kapų. Aukštutinės Ara Kuorkos kapinėse artimuosius laidojo ir mažesnių aplinkinių gyvenviečių tremtiniai.

1951 m. pabaigoje iškirtus aplinkinius miškus, Verchniaja Ara Kuorka ir jos padaliniai (Levyj Usas, Griaznyj Kliučius, Pravyj Usas ir Naujasis Pravyj Usas) buvo panaikinti. Išardytų barakų mediena panaudota stantant naujas darbininkų gyvenvietes greta dar neiškirstų miško plotų. Dauguma tremtinių iš Verchniaja Ara Kuorkos perkelti į naujai kuriamą Verchnij Naryno gyvenvietę, kiti – į Chara Kutulą arba MMRP centrą Novoiljinską.

1990 m. gyvenvietė ir netoliese buvęs Nižniaja Ara Kuorka kaimelis buvo išnykę, jų teritorija vėl užaugusi taiga. Tremtinių tiesta siaurojo geležinkelio atšaka – neišardyta, bet nebenaudojama ir apleista.

 



[1]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 88.

[2]В. И. Башкуев „Литовские спецпоселенцы в Бурят-Монголии (1948–1960 гг.)”, p. 219