LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

SEVŽELDORLAG

Valstybė: RSFSR

 Sevželdorlagas (Šiaurės geležinkelių statybos pataisos darbų lageris). Sovietų Sąjungosindustrializacijai gyvybiškai reikėjo anglies išgaunamos Uchtos – Pečioros – Vorkutos akmens anglies baseinuose. Ypač tai tapo aktualu Antrojo Pasaulinio karo metais, kai Ukrainą okupavo vokiečiai ir tapo neprieinamas Donbaso regionas. Tam reikėjo nutiesti geležinkelį per sunkiai prieinamas ir negyvenamas Archangelsko ir Komijos vietoves, kad ten išgaunamos naudingosios iškasenos traukiniais pasiektų šalies centrą (Leningradą, d. Sankt-Peterburgą) ir šiaurės jūrinius uostus. Geležinkelio statybai buvo nutarta išnaudoti kalinių darbo jėgą, todėl 1938 m. įsteigtas Šiaurės geležinkelių statybos pataisos darbų lageris (Sevželdorlagas), kuris ir vykdė šias statybas. Geležinkelio trasa turėjo nusidriekti nuo Konošos (Archangelsko sr.) iki Vorkutos (Komijoje). Pagrindinės gyvenvietės per kurias ėjo geležinkelio trasa buvo: Konoša – Velskas – Kotlasas – Kniažpogostas – Čibju – Kožva - Vorkuta. Atkarpą nuo Konošos iki Kotlaso (Archangelsko sr.) tiesė Sevdvinlago kaliniai, nuo Kotlaso iki Pečioros (Komija) – Sevželdorlago kaliniai, o nuo Pečioros iki Vorkutos (Komija) Pečiorlago kaliniai. Bendras trasos ilgis sudarė 1560 km[1].

Sevželdorlago administracinis centras buvo įkurtas Komijos ASSR Kniažpogosto gyvenvietėje. Lageriniai punktai buvo steigiami lygiagrečiai tiesiamos geležinkelio trasos, kas 20 km. Dažnai tai buvo negyvenamos vietovės, kuriose nebuvo lagerio infrastruktūros, kalinius įkurdavo palapinėse arba žeminėse. Reikėjo atlikti kapitalinius geležinkelio trasos paruošimo darbus: kirsti miškus, kasti griovius, užpilti pelkes gruntu, sprogdinti kalnus, formuoti pylimus. O lagerio techninė bazė buvo labai menka. Todėl beveik visus darbus kaliniai atliko rankiniu būdu. Darbus organizavo dviem pamainom: pirmoji dirbo dienos šviesoje, antroji – pasišviesdama laužais. Didelis darbų tempas, menkas lagerio aprūpinimas, atšiaurios klimatinės sąlygos iššaukė masinį kalinių mirtingumą, ypatingai sunkios kalinimo sąlygos buvo karo metais: 1941 m. per 7 mėnesius numirė 3586 kaliniai.[2] Bet lageris nuolat buvo papildomas naujais kaliniais: 1940 m. kalėjo – 3851 žmogus, 1941 m. – 34959, 1942 m. – 102354 žmonės. Todėl nepaisant didelio kalinių mirtingumo, darbai nesustojo ir 1941 m. gruodžio 28 d. į Vorkutą atvyko pirmasis traukinys. Todėl ir sakoma, kad po kiekvienu Šiaurės geležinkelio pabėgiu palaidota po vieną kalinį, o geležinkelis pramintas mirties keliu[3].

Paskubomis nutiesus geležinkelį liko daug nepabaigtų darbų, be to reikėjo sukurti geležinkelio infrastruktūrą Todėl ir toliau Sevželdorlago kaliniai dirbo prie geležinkelio – didino jų pralaidumą, darė prasilenkimo kelius, tiltus, tvirtino pylimus[4]. Statė stotis, depus, sandėlius, gyvenvietes prie geležinkelio, komunikacijas. Palaipsniui buvo kuriama ir lagerio infrastruktūra. Įsteigiami pastovūs lagerio punktai, jų aprūpinimo ir techninė bazė. Tam buvo pasitelkiami patys kaliniai.

Sevželdorlage kalintys inžinieriai padarė keletą išradimų, kurie visuotinai prigijo Gulago sistemoje. Tai kalinių batai iš automobilių padangų likučių: juos sukūrė kalinys technikas Barabanovas, panaudodamas vulkanizacijos metodą. Kitas svarbus lagerinis išradimas - gydomųjų ekstraktų sukūrimas iš eglių, pušų spyglių, erškėtuogių, mėlynių ir šermukšnių uogų skorbuto (cingos) ir pelagros gydymui bei hematogeno gamyba.[5]

Bendras Sevželdorlago kalinių skaičius 1944 – 1950 m. sudarė 14700-28000 kalinių. Sevželdorlago valdyba uždaryta 1950 m., veikiantys lagerio punktai perduoti Pečiorlagui[6]

Lietuvos gyventojai Sevželdorlage kalėjo 1945 – 1956 m. Jų skaičius siekė apie 1500 žmonių.[7] Tai buvo pogrindinių jaunimo organizacijų nariai, platinę antisovietinę spaudą, partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai, taip pat atsisakę tarnauti kariuomenėje. Dalis kalinių 1945 – 1946 m. į lagerį buvo atvežti be teismo, po metų – dvejų grąžinti pakartotiniam tardymui į Lietuvą.[8] Pagrindiniai lagerio punktai, kuriuose kalėjo Lietuvos gyventojai buvo Archanglesko sr. Kotlaso, Konošos ir Lenos raj. gyvenvietėse: Kotlase, Solvyčegodske, Vyčegodskyje, Konošoje, Perchine, Svetike ir Urdomoje. Ir dar daugybė lagerinių punktų, kurie žinomi tik numeriais: lagerio punktas nr. 1, 2, 3, 4, 5... 23, 24, 25 26. Dažniausiai jie buvo įkurti negyvenamose vietovėse tiesiant geležinkelio ruožą ar kertant mišką. Pabaigus darbus, lagerio punktas buvo likviduojamas.

Klimatas Archangelsko sr. arktinis, subarktinis, vid. platumų. Sausio mėn. vid t-ra. -13°C, liepos 10 – 16°C, kritulių 400 – 500 mm per metus.[9] Orai nepastovūs, dažni rūkai[10].

 

 

 

 



[1] О Азаров. По тундре, по железной дороге...//http://urdoma.info/post/72612015-12-04.

[2] О Азаров. По тундре, по железной дороге...//http://urdoma.info/post/72612015-12-04.

[3] О Азаров. По тундре, по железной дороге...//http://urdoma.info/post/72612015-12-04.

[5] О Азаров. По тундре, по железной дороге...//http://urdoma.info/post/72612015-12-04.

[7] Lietuvos gyventojų genocidas. – Vilnius, LGGRTC, 2005 . P.840.

[8] AL-1027 Vytautas Matkėnas-Lazauskas , AN-117 Vincentas Jakniūnas, JR-112 Kazys Matusevičius, VK-433 Simonas Juška, VR-349 Jonas Grigas, VR-92 Vaclovas Sviklas.

[9] Visuotinė lietuvių enciklopedija. A-Ar. - Mokslo enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2001, T.1. – P.713.

[10] Болшая советская энциклопедия. – Москва, изд. <<Советская энциклопедия>>, 1970. Третъе изд., т.2, с.275-2576.