Martynovas

Rajonas: Jaminskojės (d.Jelcovkos)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Martynovas (rus. Мартыново) – 1746 m. įkurtas kaimas šiandieninio Jelcovkos rajono teritorijoje (iki 1943 m. priklausė Togulo r., 1943–1960 m. Jaminskojės r.), apie 20 km į vakarus nuo Jelcovkos. Nuo 1932 m. Martynovas buvo centrinė stambaus gyvulininkystės tarybinio ūkio gyvenvietė (veikė iki 1992 m.). Martynovo tarybiniam ūkiui, be Martynovo kaimo, priklausė dar 2 fermos (darbininkų gyvenvietės prie gyvulių aptvarų ir dirbamų laukų). Tuo metu Martynove gyveno apie 2 tūkst. žmonių.

Kaimas įsikūrė abiejuoseČiumyšo upės krantuose, kalvotos stepės pakraštyje. Čia veikė pieninė, ligoninė, septynmetė mokykla, kelios kaimo koopertyvo parduotuvės. Žemė aplink Martynovą buvo derlinga, tačiau vietiniai žmonės čia gyveno skurdžiai. Daugelis gyveno nedidelėse Čiumyšo upės krantuose išraustose žeminėse.

1941 m. liepos pradžioje į Martynovo kaimą atvežta apie 20 lietuvių šeimų (apie 70 žmonių), daugiausia iš Šiaulių, Joniškio ir Kelmės rajonų. Tuo pat metu lietuvių buvo atitremta ir į Martynovo tarybiniam ūkiui priklausiusią 3-ios fermos gyvenvietę – Čeremšankos kaimą. Lietuviai nebuvo vieninteliai tremtiniai atsidūrę Martynovo kaime. 1941 m. rugsėjį čia atvežė apie 20 Pavolgio vokiečių šeimų. Pokario metais į Martynovą ir aplinkinius kaimus atvežta karo belaisvių japonų (1946 m. vasarą) ir tremtinių armėnų (1949 m.).

            Pirmą laiką lietuviai tremtiniai gyveno keliuose iš molio drėbtuos barakuose, kuriuose anksčiau  gyvendavo tarybinio ūkio melžėjos su šeimomis. Vėliau tremtiniai buvo išskirstyti gyventi kartu su vietiniais gyventojais. Kelios šeimos įsikūrė tuščiuose nameliuose. Jie apleistas trobas iškūreno, sukalė gultus, ertmes sienose užkamšė šiaudais. Vasaromis dalį tremtinių išveždavo gyventi arčiau gyvulių ganyklų (už 5-7 km nuo kaimo), ten jie statėsi laikinas šiaudais dengtas palapines. Vėliau kai kurios šeimos, neturėjusios nuolatinės gyvenamos vietos Martynovo kaime, netoli ganyklų išsikasė žemines ir jose apsigyveno.

Gyvenimo sąlygos Martynove buvo sunkios. Dėl blogų sanitarinių sąlygų ir medikamentų trūkumo čia nuolatos kildavo daug gyvybių atėmusios dizenterijos ir maliarijos epidemijos.

1942 m. apie 20 tremtinių iš Martynovo išvežti į Jakutiją, Oliokminsko rajone buvusią Žedajaus gyvenvietę. 1943–1944 m. jauni lietuviai tremtiniai iš Martynovo buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją. Karui pasibaigus kai kurie iš šių jaunuolių (pvz. Aleksas Pocius) grįžo į Lietuvą, čia buvo suimti, įkalinti ir vėl grąžinti į tremtį Martynove.  

1947–1948 m. beveik visos tremtinių šeimos pabėgo iš Martynovo į Lietuvą (daugiau nei 40 iš apie 50 tuo metu čia gyvenusių tremtinių). Daugiau nei pusė jų Lietuvoje buvo suimti, įkalinti ir po kelių metų grąžinti į tremtį Altajaus krašte arba ištremti vėlesnių masinių trėmimų metu. Dalis šių tremtinių 1950–1952 m. vėl atsidūrė Martynove. Į Lietuvą daugelis jų sugrįžo 1957–1960 m.

Kapinės.Tremtyje Martynove mirė 2 lietuviai. Tremtiniai čia buvo laidojami senosiose kaimo kapinėse. Kapinės buvo įsikūrusios netoliese 1917–1923 m. pilietinio karo metais sudegusios XIX a. viduryje pastatytos didelės medinės cerkvės. Tremtinių liudijimais, atvežus lietuvius kapinės buvo apleistos ir beveik nenaudojamos.  

            Daugumai tremtinių sugrįžus į Lietuvą, kapines ilgą laiką prižiūrėjo ir lankė Martynove gyventi likę Pocių šeimos nariai, ypač Jonas Pocius (1919–1981 m.) ir tremtyje Martynove gimusi Birutė Pociūtė-Nekipelova.