Južnas

Rajonas: Kosichos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Južnas (rus. Южный) – išnykęs miško kirtimo punktas Kosichos rajono teritorijoje, apie 50 km į pietvakarius nuo rajono centro ir apie 25 km nuo artimiausio kaimo – Kontošino. Južnas ir aplinkinės darbininkų gyvenvietės priklausė Kontošino medienos transportavimo ūkiui.

1941 m. rudenį į Južną iš Barnaulo perkelta apie 90 lietuvių tremtinių. Tarp jų 1941 m. spalį Barnaule suimto buvusio Vilniaus burmistro Konstantino Stašio šeima.

Južnas buvo gana stambus miško kirtimo punktas su pabėgių gamykla ir didelė lentpjūve. Južnui priklausė keletas padalinių (mažesnių darbininkų gyvenviečių) aplinkiniuose miškuose. Viename iš jų – 3-ame kvartale – kurį laiką veikė karo metu iš dabartinių Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų evakuoti vaikų namai. Pati Južno gyvenvietė buvo įkurta atokioje vietovėje, giliai taigoje, prie nedidelės pelkės. Vietiniams darbininkams čia pastyti keli mediniai nameliai ir penki barakai, iš kurių trys buvo gyvenvietės centre, kiti du – kiek atokiau, už 2 km nuo gyvenvietės. Viename iš Južno barakų, lentomis atitvertoje patalpoje, veikė gyvenvietės pradinė mokykla. Netoliese buvo nedidelis vaikų darželis, valgykla ir arklidės. Į Južną buvo nutiesta siaurojo geležinkelio linija, skirta išgabenti lentpjūvės ir pabėgių gamyklos produkciją.

Dalis į Južną atvežtų lietuvių, ypač šeimos, kuriose buvo daugiau darbingo amžiaus asmenų, buvo apgyvendinti gyvenvietės centre buvusiuose barakuose. Likusieji (šeimos su pagyvenusiais, ligotais žmonėmis ar daug mažamečių vaikų) nuvežti į barakus, stovėjusius miškuose atokiau nuo gyvenvietės. Šiuos du barakus vietos gyventojai ir tremtiniai dažniausiai vadino „kolonija“. Kai kurių tremtinių liudijimais čia galėjo būti senas panaikinto lagerio punktas. Barakai čia buvo bebaigę sugriūti, kiauromis lentinėmis sienomis, pilni blakių ir tarakonų.

Prieš atvežant lietuvius į Južną jau buvo atitremta nemažai lenkų šeimų. 1941 m. rudens pabaigoje dauguma jų paleisti iš tremties. Vėliau į Južną atvežta Pavolgio vokiečių ir kalmukų. Daugumos šių, karui įpusėjus į tremtį atvežtų, žmonių padėtis buvo dar prastesnė nei lietuvių. Albina Šapokienė savo atsiminimuose rašė, kad dalis jų gyveno po atviru dangumi, buvo priversti patys statyti sau būstus. Vokiečiai buvo atitremti beveik visiškai be maisto atsargų ir žiemoti tinkamų drabužių. Daugelyje jų šeimų, kaip ir tarp lietuvių, beveik nebuvo miško darbus dirbti pajėgių vyrų. Taip pat karo metais Južne atsidūrė nemažai žmonių, evakuotų iš Leningrado (d. Sankt Peterburgo).

Južne tremtiniai daugiausia dirbo miško pramonėje. Dauguma vyrų buvo įdarbinta krovėjais pabėgių gamykloje. Jaunesni ar fiziniam darbui mažiau tinkami tremtiniai iš kirtaviečių į Južną arkliais traukdavo iškirstą medieną. Moterys miškuose kirto medžius ir genėjo šakas. Kelioms tremtinėms pavyko gauti darbus gyvenvietės kontoroje ar pradinėje mokykloje. Mokytoja Ona Stasiulevičienė buvo įdarbinta už kelių kilometrų nuo Južno buvusioje 3-ojo kvartalo gyvenvietėje veikusiuose vaikų namuose.

Nors gyvenimo sąlygos Južne buvo ypač sudėtingos, tremtinių tarpe jau pirmaisiais metais pradėjo kurtis organizuotas kultūrinis gyvenimas. Tremtiniai kartu švęsdavo šventes, bendrai puošdavo  Kalėdoms pušelę (eglės ten neaugo). Pirmas Kalėdas šventė kartu su lenkais, kurie paruošė Kalėdinį koncertą. Mokykloje mokiniai kartais suruošdavo saviveiklinius pasirodymus. Vienu metu pradžios mokykloje lietuviai buvo suorganizavę vaikams lietuvių kalbos pamokas, kur jie mokėsi lietuvių kalbos ir rašybos. Pamokas vesdavo tremtinys Rapolas Bobinas. Pasikeitus  viršininkui, šios pamokos buvo uždraustos. Vėliau Južno pradinėje mokykloje valytoja įdarbinta mokytoja Albina Šapokienė organizavo gyvenvietės tremtinių vaikų būrelį, rengusį pasirodymus ir koncertus.

1942 m. vasarą apie 20 lietuvių iš Južno išvežta į Jakutijos šiaurę, daugiausia  - į tremties vietas Ust Janos rajone. 1946–1947 m. visame Altajaus krašte prasidėjo pabėgimai iš tremties vietų. Iš Južno per kelis metus pabėgo apie 10 žmonių. Kai kuriems tremtiniams, pavyzdžiui K. Stašio žmonai Zuzanai Stašienei ir dukrai Konstancijai pavyko gauti padirbtus asmens dokumentus. Juos moterims parūpino slapta į gyvenvietę atvykusi Vilniaus Universiteto bibliografė Jadvyga Kazlauskaitė. Mokytojos A. Šapokienės dukras Skaidrę Gražiną ir Vidą Marija iš tremties pavyko parsivežti į Altajaus kraštą atvykusiam jų tėvui. Keturi iš Južno pabėgę tremtiniai vėliau buvo suimti Lietuvoje, kalinti ir grąžinti į tremtį.

Apie 1950 m. miško darbai Južno apylinkėse baigėsi, ir visi čia vis dar gyvenę tremtiniai perkelti į Malachovo gyvenvietę tame pačiame Kosichos rajone. Južno miško kirtimo punktas buvo panaikintas, pastatai ir įrenginiai perkelti prie dar neiškirstų miško masyvų, o siaurasis geležinkelis išardytas.

Kapinės. Tremtyje Južne mirė 7 tremtiniai, 4 iš jų – jaunesni nei 2 metukų vaikai. Jono Markūno liudijimu, įvairių tautybių tremtiniai Južne buvo laidojami kalno šlaite, netoli atokiau nuo gyvenvietės centro stovėjusių lietuvių gyventų barakų (vadinamosios „kolonijos“). Prieš išvykdami lenkų tremtiniai kapinėse pastatė aukštą maumedžio kryžių.