Vylkovas

Rajonas: Tiumencevo

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Vylkovas(rus. Вылково) – kaimas Tiumencevo rajone, 27 km į pietus nuo rajono centro ir apie 150 km į pietvakarius nuo Altajaus krašto sostinės Barnaulo. Kaimas išsidėstęs abiejuose Kulundos upės krantuose. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVIII a. viduryje.

1941 m. liepos 9 d. iš Barnaulo į Vylkovą Obės upe atplukdyta apie 20 tremtinių šeimų iš Lietuvos (65 žmonės). Dauguma - iš Rokiškio rajono, kiek mažiau - iš Anykščių rajono.

XX a. pradžioje Vylkovo kaime gyveno apie 3,8 tūkst.žmonių. Gyvenvietėje veikė sviesto fabrikas, pramonės kombinatas, 5 kolūkių centrai. Tremtiniai buvo apgyvendinti mediniuose barakuose. Jie nebuvo iki galo įrengti, nebuvo krosnių. Vylkove dauguma tremtinių dirbo miško pramonėje: kirto medžius, genėjo šakas. Vėliau tremtiniai pradėjo dirbti pramonės kombinato cechuose: dervos varykloje, vilnų karšykloje, plytinėje, audykloje, siuvykloje, stalių dirbtuvėse ir kt.

1942 m. rudenį tremtyje Vylkove NKVD suėmė Joną Raupį. Jis buvo įkalintas lageryje Norilske, Krasnojarsko krašte. Tais pačiais metais ten mirė.

Svarbiausia lietuvybės puoselėtoja Vylkove buvo mokytoja Liucija Deksnienė. 1943 m. ji buvo perkelta į kaimą iš rajono centro Tiumencevo. L. Deksnienė skapčia pradėjo mokyti vaikus lietuvių kalbos. Z. Juodviršis rašė: „Mokytojos Deksnienės iniciatyva pradėjome mokytis lietuvių kalbos. Pieštukų turėjome pakankamai, bet popieriaus nebuvo. [...] tada mes su Vytu ėmėmės daryti sąsiuvinius. Sąsiuvinį atstojo švariai nuobliuota lenta. Į tokį „sąsiuvinį“ tilpdavo diktantas, paskui lentą iš naujo nuobliuodavome ir vėl rašome. [...] kadangi už stalo visiems susėsti neužteko vietos, kiti sėdėjo prie krosnies ant grindų, kiti ant gultų, „sąsiuvinius“ pasidėję ant kelių. Tik tamsoka buvo, nes gazelis stovėjo ant stalo ir vos jį teapšvietė. [...] Reikia paminėti, kad mokytoja mus mokydama, rizikavo, nes už tremtinių mokymą ją galėjo nuteisti ar kitur ištremti“.[1]

1947 m. tremtiniai pradėjo bėgti iš Vylkovo kaimo. Iš viso pabėgo apie 20 žmonių. 3 asmenys buvo sugauti Lietuvoje 1949–1950 m., kalinti, vėliau grąžinti į tremtį. 7 bėgliams pavyko pasislėpti Lietuvoje. 1957–1960 m. dauguma Vylkovo tremtinių sugrįžo į Lietuvą.

Vylkovo kaimas išliko ir gyvenamas.

Kapinės.Vylkovo kaime tremtyje mirė 8 žmonės. Tremtiniai palaidoti bendrose kapinėse, kartu su vietiniais. Apie tai, kaip atrodė kapinės tremties metu, yra aprašęs Z. Juodviršis: „Pačiame Zabegalkos gale, netoli miško prie upės buvo kaimo kapinės su keliom dešimtim griūvančių ir dar naujų medinių kryželių. Kai kurie kryželiai aptverti medine tvorele. [...] Kadangi kapinės neaptvertos, po jas karvės ir avys laisvai vaikštinėjo. Kapinės nedidelės ir jos nedidėjo, nes po 10-15 metų seno kapo ir žymės nelikdavo ir ant jo vėl laidodavo“.[2]