LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Chara Kutulas

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

    Chara Kutulas (rus. Хара-Кутул) – miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, už 50 km į rytus nuo Novoiljinsko, Cagan Dabano kalnagūbrio priekalniuose, Ilkos upės kairiajame krante. Buriatų kalba Chara Kutulo (bur. Хара Хүтэл) pavadinimas reiškia „juodasis tarpeklis“. Gyvenvietė įkurta 1949 m. Jos statybose daugiausia dirbo tuo metu Moigoje gyvenę lietuviai tremtiniai. Vėliau į Chara Kutulą buvo pervežti ir iš naujo surinkti Moigoje lietuvių statyti barakai. 1950 m. šalia gyvenvietės nutiesta Chandagatajaus siaurojo geležinkelio linija.

            1949 m. į Chara Kutulą pradėta perkelti tremtinius iš Moigos ir Aukštutinės Ara Kuorkos. Apie 1951–1953 m. čia perkelta lietuvių iš Čelano ir Chalsano gyvenviečių. Iš viso Chara Kutule gyveno apie 180 lietuvių tremtinių šeimų (apie 700 žmonių). Taip pat į gyvenvietę 1949–1951 m. buvo atvežta apie 60 moldavų tremtinių ir 30 iš lagerių į tremtį perkeltų uzbekų vyrų.

            6-ojo dešimtmečio pradžioje Chara Kutulas sparčiai augo ir tapo viena didžiausių miško darbininkų gyvenviečių regione. Plečiantis miško pramonei, iš skurdžių aplinkinių kaimų čia pradėjo kėltis vietiniai gyventojai. Taip Chara Kutule įsikūrė nemažos buriatų, rusų sentikių (apie 40 šeimų) bendruomenės. Į Chara Kutulą tikėdamiesi užsidirbti masiškai vykstantys vietiniai jaunuoliai gerokai apsunkino čia atitremtų lietuvių gyvenimą. Vietinių aktyvistų jie buvo agituojami nepasitikėti tremtiniais, daugelis juos žemindavo, dažnai išprovokuodavo konfliktus, kurių metu neretai būdavo aukų.

          Daugiausia Chara Kutule tremtiniai kirto miškus, genėjo ir degino šakas, krovė medieną į vagonus, dirbo gyvenvietės lentpjūvėje, tiesė ir remontavo siaurojo geležinkelio liniją. Kartu su iškirstu mišku nuo gyvenvietės į rytus besitęsiantis siaurukas tapo ne tik priemone medienai išvežti, bet ir važiuoti į vis tolimesnę darbo vietą. Pirmuosius kelis tremties metus darbo sąlygos giliai taigoje įkurtose kirtavietėse buvo ypač sudėtingos. Tremtiniai dirbo apsirengę prastais, sunešiotais vatiniais, apsiavę iš traktorių padangų padarytomis naginėmis, dažnai neaprūpinti geriamu vandeniu ir tinkamais darbo įrankiais. Kiekvieną vasarą apie 10 lietuvių dirbdavo Chara Kutulo plytinėje. Plytos buvo naudojamos mūryti pečiams aplinkinėse gyvenvietėse. Dalis lietuvių, daugiausia jaunų vyrų, buvo paskirta dirbti statybininkais. 1949–1956 m. jie dirbo daugelyje naujai besikuriančių Chandagatajaus MMRP darbininkų gyvenviečių, taip pat pastatė ir įrengė keletą mokyklų, kurių iki tol retai apgyvendintame Ilkos upės slėnyje beveik nebuvo.

          Buities sąlygos Chara Kutule buvo kiek geresnės nei Moigoje ar Verchniaja Ara Kuorkoje, iš kurių čia buvo perkelta dauguma tremtinių. Nors ir įkurtas atokioje vietovėje, Chara Kutulas buvo geriau nei dauguma kaimyninių gyvenviečių aprūpinamas maisto produktais. Parduoti pieno ir daržovių į turgavietę susirinkdavo daug buriatų iš aplinkinių kolūkių. Chara Kutule veikė medicinos punktas, maisto ir pramoninių prekių parduotuvės, septynmetė rusų mokykla. Apie 1951 m. buvo atidarytas pašto skyrius, todėl tremtiniams nebereikėdavo per kalnus vykti į už daugiau nei 10 km buvusią Verchniają Ara Kuorką atsiimti laiškų ar siuntinių. 1954 m. Chara Kutule pradėti statyti nedideli, 2–4 kambarių gvenamieji nameliai. Iš pradžių juose įsikūrė tik gyvenvietės administracijos darbuotojai, tačiau vėliau iš sausakimšų barakų leista persikelti ir gausesnėms tremtinių šeimoms. 1955 m. Chara Kutule buvo įrengta vietinė elektros stotelė, administracijos nustatytu metu tiekusi elektrą į tremtinių būstus.

           Po Stalino mirties Chara Kutule pradėjo kurtis tremtinių saviveiklos kolektyvai. Kiekvieną žiemą Chara Kutulo saviveiklininkai surengdavo bent po kelis koncertus, į kuriuos susirinkdavo tremtinių iš visų aplinkinių gyvenviečių.

            1949–1960 m. Chara Kutule mirė 50 lietuvių tremtinių.Jie palaidoti bendrose gyvenvietės kapinėse, šalia vietinių rusų, moldavų ir uzbekų tremtinių. Taip pat čia buvo laidojami tremtiniai, mirę Moigoje ir kitose mažesnėse aplinkinėse gyvenvietėse. 1955 m. Chara Kutulo kapinėse pastatytas paminklinis akmuo su metaliniu kryžiumi, visiem čia palaidotiems tremtiniams atminti.

           6-ojo dešimtmečio viduryje nemažai tremtinių iš Chara Kutulo buvo perkelti į MMRP centrą Novoiljinską. Dauguma tremtinių gyveno Chara Kutule iki 1957–1960 m., kai jiems buvo leista grįžti į Lietuvą.

         XX a. pabaigoje panaikinus Chandagatajaus MMRP ir pradėjus ardyti siaurojo geležinkelio liniją, Chara Kutulas sunyko. 1990 m. čia  dar gyveno pora lietuviškai nebekalbančių buvusių tremtinių, senoji lietuvių statyta gyvenvietė buvo beveik išnykusi. Iš jos tuo metu buvo likęs tik nedidelis medinis klubas ir apgriuvusi pramoninių prekių parduotuvė. Dauguma vietinių gyventojų savo būstus statėsi už 1,5 km nuo pradinės gyvenvietės vietos. 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno vos apie 180 žmonių. Chara Kutulas yra vienintelė Buriatijoje iki šiol išlikusi tremtinių įkurta gyvenvietė.