LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Sandormochas, Karelijos respublika

Vadovas: Dalia Kuodytė

Dalyviai: Gintarė Jakubonienė, Eugenijus Peikštenis, Jonas Jagėla

  Nuo 1937 m. lageris  Solovkų ypatingosios paskirties kalėjime („Soloveckaja tiurma osobovo naznačenija“, STON) buvo kalinama nemažai lietuvių: vyskupas Teofilius Matulionis, kunigai Augustas Pronckietis ir Mečislovas Šiaudinis (1938 m. sušaudytas Brianske) ir kiti.

1930–1933 m. Karelijoje buvo kasamas Baltosios–Baltijos jūrų kanalas (Belomorsko-Baltijskij kanal, Belomorkanal). Statant kanalą žuvo ar badu mirė apie 100 tūkst. kalinių. Po Antrojo pasaulinio karo 1944–1945 m. atstatant apgriautą kanalą, dirbo maždaug 100 tūkst. kalinių, tarp jų apie 50 lietuvių.

Šešiasdešimt metų sklandė gandai apie vienos iš trijų kalinių grupių (1111 asmenų) dingimą. Šie žmonės gabenti etapu 1937 m. iš Solovkų kalėjimo į žemyną, kur jiems turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Solovkuose paslapčia nužudyti tiek daug žmonių buvo neįmanoma. Šiurpi paslaptis atskleista 1997 m. Sankt Peterburgo ir Petrozavodsko draugijos „Memorial“ pastangomis. 19 km nuo Medvežjegorsko, pusiaukelėje iki Belomorkanalo, netoli Poveneco gyvenvietės esančiame Sandormocho miško masyve, 7,5 ha teritorijoje rastos 236 masinės kapavietės. Jose užkasta apie 7 tūkst. 1934–1941 m. sušaudytų „Solovkų etapo“ (mokslo ir kultūros veikėjų, įvairių konfesijų dvasininkų, tarnautojų, kariškių, darbininkų) ir Belomorkanalą stačiusių kalinių, Karelijos gyventojų. Čia ilsisi 56 tautybių atstovai, tarp jų ir lietuviai. 1997 m. rudenį pastatyti pirmieji atminimo ženklai nužudytiesiems.

2008 m. rugpjūčio 7 d. Medvežjegorsko miesto Sandormocho memorialinėse kapinėse atidengtas paminklas, skirtas  Lietuvos politiniams kaliniams, kalėjusiems Karelijos lageriuose.  Skulptorius Jonas Jagėla.

Paminklas pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro iniciatyva, bendradarbiaujant su Karelijos lietuvių bendruomene.