Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Altajaus kraštas XVIII–XIX a. formavosi kaip vienas Rusijos imperijos sidabro, aukso ir vario gavybos centrų. Nuo XIX a. pabaigos iš vakarinių gubernijų į Altajų vyko intensyvi vidinė kolonizacija.  Altajaus kraštas, kaip Sovietų Sąjungos administracinis regionas, Altajaus kraštas suformuotas 1937 m. Jį sudarė du administraciniai vienetai: Altajaus kraštas (su sostine Barnaulu) ir jo sudėtyje buvusi Oirotų autonominė sritis[1] (toliau – Altajaus Respublika).

1941 m. liepos 4-7 d. Altajaus kraštą pasiekė 8 ešelonai, gabenę tremtinius iš Lietuvos. Tremtiniai į Altajaus kraštą buvo išvežti iš Kauno apskr. (1024), Šiaulių apskr. (878), Rokiškio apskr. (618), Utenos apskr. (542), Vilkaviškio apskr. (452), Panevėžio apskr. (427), Ukmergės apskr. (433), Alytaus apskr. (382), Šakių apskr. (365), Trakų apskr. (342), Vilniaus apskr. (328), Seinų (d. Lazdijų) apskr. (301), Kėdainių apskr. (254), Mažeikių apskr. (248), Marijampolės apskr. (200), Biržų apskr. (44), Švenčionių apskr. (30), Telšių apskr. (22), Zarasų apskr. (17), Krėtingos apskr. (12), Tauragės apskr. (7), Raseinių apskr. (4), kiti - iš nenustatytų apskričių.

Ešelonas 231b nukreiptas į Lokotės stotį (tiksli tremtinių išlaipinimo vieta nežinoma), 232b – Zagainovą, vėliau - į krašto sostinę Barnaulą, 234 – Kulundos stepę (daugiausia žmonių išlaipinta Slavgorode, keletas vagonų išgabenti į Bijską). Ešelonai 238, 239, 240 išvyko į Bijską. 237, 242 – Barnaulą. Iš viso LGGRTC duomenimis Altajaus krašto stotyse išlaipinti 7266 tremtiniai (ištremti 7278, 12 žmonių žuvo vežant į tremtį). Kitais duomenimis, pagal GULAG-o 1941m. spalio mėn. pranešimą  – 7462[2].

Daugiau nei pusė tremtinių buvo moterys – 4427 (60,8 proc). Vyrų – 2851. Visų didžiųjų trėmimų metu ypač nukentėjo labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės – vaikai ir pagyvenę asmenys. 1941 m. birželio trėmimo metu vaikų ir paauglių nukentėjo ypač daug. 1941 m. vasarą Altajaus krašte nepilnamečiai sudarė beveik pusę visų tremtinių – 3217 asmenys iki 18 metų amžiaus (44 proc.). Tarp jų buvo ir vaikų, kurie trėmimo metu neteko tėvų ar buvo ištremti vieni. 119 tremtinių buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iš jų 5 moterys vyresnės nei 90 (visos žuvo tremtyje, 4 iš jų – pirmaisiais metais, 1941–1942 m.).

Tarp asmenų, 1941 m. ištremtų į Altajaus kraštą, buvo 5767 lietuviai (79,2 proc.), 945 žydai (12,9 proc.), 368 lenkai (5 proc.), 88 rusai, 8 vokiečiai, 2 baltarusiai. 76 asmenų tautybė nežinoma. Formaliai NKVD dokumentuose tremtiniai nebuvo skirstomi į tautines grupes, visi buvo „tremtiniai iš Lietuvos“.

1941 m. tremtyje Altajaus krašte atsidūrė: 1189 valstiečiai, 305 tarnautojai, 405 mokytojai, 88 darbininkai, 76 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnai, 57 gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai, 49 studentai, 43 amatininkai, 42 prekybininkai, 30 dvarininkų, po 10 karininkų, miškininkų, teisininkų, pašto tarnautojų ir menininkų, 8 agronomai, 6 dvasininkai (2 Romos katalikų kunigai[3], 4 rabinai[4]) ir vienuolė (Elžbieta Gricevičiūtė), 6 inžinieriai, 5 žurnalistai, 2 geležinkelio tarnautojai ir veterinarai.

Tarp 1941 m. birželį į Altajaus kraštą ištremtų asmenų buvo žymūs politikai ir visuomenininkai: Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys (1880–1942; suimtas tremtyje, žuvo lageryje), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas (1869–1942; mirė tremtyje Altaiskojėje), IV Lietuvos Respublikos Seimo nariai Juozas Kalpokas (1877–1953; mirė lageryje) ir Jonas Kudirka (1878–1944; mirė tremtyje Kamenyj Plese), visuomenininkas, lietuviškos literatūros platintojas, Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas kun. Petras Prunskis (1872–1942; mirė tremtyje Čekanichoje), Steigiamojo, I ir II Seimų narys kun. Juozas Vailokaitis (1880–1953), užsienio reikalų ir susisiekimo ministras, diplomatas Vladas Masiulis (1888–1954; mirė tremtyje Jakutske). Žurnalistai: „Lietuvos aido“ redaktorius, ELTA direktorius Valentinas Gustainis (1896–1971), laikraščio „Žydų amatininkas“ redaktorius Noachas Giršengornas (1888–1967), katalikų veikimo centro savaitraščio „Mūsų laikraštis“ redaktorius Juozas Gudjurgis (1903–1942; mirė tremtyje Kuogastache), Lietuvių katalikių moterų draugijos narė, kultūros žurnalų „Moteris“ ir „Naujoji Vaidilutė“ redaktorė Ona Gaigalaitė-Beleckienė. Karininkai: Ukmergės lenkų gimnazijos direktorius, gen. Vytautas (Vitoldas) Stomma (1868–1947; mirė tremtyje Martovkoje), Biržų apskrities komendantas plk. ltn. Kleopas Vytautas Michalauskas (1890–1943; mirė kalėjime Stolbuose), teisininkas, karo prokuroro padėjėjas pulk. Antanas Gruodis (1900–1993) ir kiti. Mokslininkai: botanikas, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos rektorius Vincas Vilkaitis (1892–1943; mirė tremtyje Trofimovske), filosofijos daktaras, psichologas Jonas Pankauskas (1904–1999), pedagogikos daktaras, mokslininkas ir spaudos darbuotojas Klemensas Ruginis (1893–1989) ir kiti. Taip pat ištremti Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, dailininkas, architektas, pedagogas Adomas Brakas (1886–1952; mirė kalėjime Barnaule), būsimas vaikų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir vadovas Germanas Perelšteinas (1923–1998), būsimas Lietuvos sportinio alpinizmo pradininkas Gediminas Akstinas (1926–1959), būsimas antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, 1979 m. rugpjūčio 23 d. 45-ių pabaltijiečių memorandumo signataras Alfonsas Andriukaitis (1905–1981), operos solistai Vincentas Kuprys ir Anelė Karaliūtė-Bačkuvienė bei daugybė kitų iškilių asmenų ir jų šeimų.

1941 m. vasarą dauguma Lietuvos tremtinių buvo sutelkti Barnaule ir Bijske. Kiek mažiau gyveno Slavgorodo mieste ir jo apylinkėse. Apie 300 tremtinių iš Barnaulo išplukdyti į Kamenį prie Obės. 1941 m. rudenį tremtinius pradėta perkelti iš pradinių išlaipinimo vietų į nuolatines tremties gyvenvietes. Lietuvos tremtiniai pasklido po beveik visą Altajaus krašto teritoriją (išskirstyti po 37 Altajaus krašto rajonus[5]). Iki 6,4 tūkst. žmonių atsidūrė tremties vietose dabartinio Altajaus krašto teritorijoje: Kulundos stepėse – krašto šiaurės vakaruose, tarp Barnaulo ir Bijsko besidriekiančiuose miškinguose Obės krantuose, pietinio Altajaus krašto priekalnėse. 900 žmonių iš Bijsko išgabenti į kalnus ir tarpukalnių stepes Oirotų autonominėje srityje – dabartinės Altajaus Respublikos teritorijoje.

1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., pagal NKVD bendrą nurodymą[6], iš  tremties buvo paleisti iš Lietuvos išvežti Lenkijos piliečiai (daugiausia lenkai ir žydai). Tai buvo nedidelis iš Lietuvos atvežtų asmenų skaičius.

1942 m. vasarą dalis tremtinių (LGGRTC duomenimis -2850) išvežti į Jakutiją.

Į Altajaus kraštą atgabentų tremtinių gyvenimo sąlygos buvo ypatingai sunkios. Vien pirmaisiais metais (1941–1942 m.) tremtyje žuvo apie 360 žmonių. Beveik visi Altajaus krašto lygumose ir priekalniuose atsidūrę tremtiniai gyveno nuolatiniam apgyvendinimui netinkamuose būstuose – nešildomuose barakuose neįstiklintais langais, žeminėse be lovų ir kitų baldų[7]. Kalnuose žmonės buvo suvaryti į daržines, piemenų būdeles. Miestuose tremtiniai dažniausiai gyveno saugomose teritorijose ar besikuriančių miestų rajonų nebaigtuose statyti pastatuose ir laikinuose barakuose. Pavyzdžiui, 1941 m. rudenį iš apie 4,4 tūkst. tuo metu Barnaule buvusių Lietuvos ir Lenkijos tremtinių[8], daugiau nei 1 tūkst. (daugiausia – lietuvių) gyveno ginkluotų kareivių saugomame palapinių miestelyje. Kai kurios šeimos, kurioms nepavyko gauti nuolatinės gyvenamos vietos ar kurių nariai buvo priversti keisti darbus, buvo pasmerktos nuolat ieškoti kur apsistoti.

1941–1945 m. daugumai tremtyje Altajaus krašte atsidūrusių žmonių teko kęsti badą. Iki 1947 m. maisto pardavimą Sovietų Sąjungoje reguliavo kortelių sistema. Dėl karo veiksmų nuo 1941 m. vasaros iki rudens pagal korteles parduodamos produktų normos sumažėjo iki 4 kartų. Dauguma produktų pamažu „išbraukti iš raciono“. Tremtiniai būtiniausių produktų stygių ir sąmoningą ribojimą patyrė dar stipriau nei vietos gyventojai. Žmonės, kad išgyventų badą, buvo priversti vogti grūdus, dažnai - ir gyvulių pašarą (sėmenų, burokų išspaudas).

XX a. viduryje Altajaus kraštas pasižymėjo bloga epidemiologine padėtimi. Pietų Sibiro klimatas lėmė, kad čia vienodai greitai plito tiek įprastos infekcijos, tiek retos ligos. Tremties vietas daugelis pasiekė užsikrėtę dizenterija. Gyvenvietėse stepėse ir lygumose žmonės dažnai sirgo maliarija. 1943 m. žiemą kai kuriose Kulundos stepių gyvenvietėse tremtinių ir vietos gyventojų sergamumas vidurių ir dėmėtąja šiltine pasiekė epidemijos lygį. Altajaus Respublikos aukštumose tarp vaikų užfiksuota daug susirgimų tymais[9]. Nors gyvenimo sąlygos tremtyje pokario metais stabilizavosi, regionuose infekcinių ligų epidemijos kildavo ir toliau. Pavyzdžiui, 1949–1950 m. žiemą Altajaus Respublikos aukštumose kilo difterijos epidemija, nusinešusi ir kelių tremtinių gyvybes[10]. Kvalifikuoto medicinos personalo karo (daug kur - ir pokario metais) trūko visuose Sibiro regionuose. Negana to, žinybos, turėjusios prižiūrėti neįgalius ar sunkiai sergančius tremtinius, stengėsi kuo greičiau jų atsikratyti, dažniausiai tiesiog apie juos pamiršdavo. Tremties metais Altajaus krašte mirė 781 tremtinys iš Lietuvos.

1941–1945 m. NKVD vykdytas tremtinių sekimas ir agentūrinio tinklo kūrimas nebuvo toks aktyvus, kaip pokario didžiųjų trėmimų metu (ypač 6-ojo dešimtmečio pradžioje). Daugeliu atveju politinio persekiojimo mąstą lėmė geografinė tremties vietų padėtis – Altajaus krašte ir kai kuriuose kituose regionuose tremtinių gyvenvietės buvo tiesiog per daug nuošalios ir atskirtos norint vykdyti agentūrinį ir operatyvinį darbą[11]. Aktyvų politinį persekiojimą patyrė tremtiniai, 1941 m. palikti Altajaus krašto miestuose. Pavyzdžiui, Slavgorode iš 140 tremtinių 1942–1946 m. 10 areštuoti, teisti  už politinius nusikaltimus. 1941 m. spalį – lapkritį visoje teritorijoje įvykdyti pirmieji tremtinių areštai. Buvo suimta 14 Lietuvos gyventojų. Tarp jų: Barnaule suimtas Vilniaus miesto burmistras Konstantinas Stašys (1880–1942, tiksli mirties vieta nežinoma, LGGRTC duomenimis – Maskvos sr.), Zonalnojėje – karo prokuroro padėjėjas plk. Antanas Gruodis (1900–1993), Kamenyje prie Obės – Ukmergės gimnazijos direktorius Juozas Žukas (1896–1943, Barnaulo kalėjime). Iš 14 suimtųjų kalinimą išgyveno vos 3. Dauguma žuvo lageriuose. Trys tremtiniai – Leonas Noreika (1890–1942), Pranciškus Janušauskas (1896–1942) ir Jonas Navickas (1900–1942) – nuteisti mirties bausme ir sušaudyti. Iš viso tremtyje Altajaus krašte LGGRTC duomenimis už sunkius (beveik visada – politinius) nusikaltimus suimta 116 žmonių. Žmonių, kurie už smulkius nusižengimus (t. y. maisto produktų vagystes, pravaikštas ir t.t.) įkalinti Altajaus krašto kalėjimuose, galėjo būti gerokai daugiau. Paskutinis areštas tremtyje užfiksuotas 1957 m. Barnaule, kai penkeriems metams kalėjimo už „kalbas apie Vengrijos įvykius“ (1956 m. rudens Vengrijos revoliucija) nuteistas buvęs policininkas Balys Lasinskas[12].

Altajaus krašte tremtiniai buvo verčiami dirbti miško kirtavietėse, cukrinių runkelių ir grūdų ūkiuose, gyvulininkystės (daugiausia avių, stambių raguočių, aukštumose – tauriųjų elnių) tarybiniuose ūkiuose. Miestuose daugelis tremtinių dirbo statybininkų brigadose, plytinėse, stiklo, cukraus fabrikuose. 1942–1943 m. tremtiniai dirbo iš vakarinių Sovietų Sąjungos regionų į Barnaulą evakuotose karinėse gamyklose. Darbingo amžiaus žmonės, dažniausiai - dvidešimtmečiai jaunuoliai, panašiai kaip ir į darbo batalionus mobilizuoti žmonės, buvo atskiriami nuo šeimų, išgabenami į didmiesčius, kur turėjo dirbti gyvybei pavojingomis sąlygomis. Karo metais Barnaulo gamyklose dirbo per 15 tremtinių, 2 žuvo darbo metu.

Tarp 1941 m. tremtyje atsidūrusių žmonių buvo daug specialistų, kurių regione karo metu ypatingai trūko (gydytojų, buhalterių, agronomų). Rajonų organizacijos jų pagal turėtą specialybę neįdarbindavo ir versdavo atlikti sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus. Fiziškai išsekusių, badaujančių ir infekcinių ligų kankinamų tremtinių darbas miško pramonėje ir žemės ūkyje buvo mažai efektyvus. 1941 m. pabaigoje vietos NKVD buvo priversta pripažinti, kad dabartinės Altajaus Respublikos teritorijoje išdirbio normas „retkarčiais įvykdydavo vos apie 40-50 proc. tremtinių“[13]. 1944 m. miško pramonėje jas pasiekdavo daugiau nei 30 proc. tremtinių[14]. Kadangi beveik pusė tremtinių buvo nedarbingo amžiaus, dalį verčiamų dirbti žmonių sudarė paaugliai, pagyvenę žmonės.

Bet koks pasišalinimas iš tremties vietos tremtiniui grėsė suėmimu. Judėjimo teisės atėmimas formaliai buvo griežčiausias tremtiniams galiojęs suvaržymas. Nors jie buvo administracinės, o ne baudžiamosios teisės subjektai, komendantūros rėžimą pažeidę asmenys buvo teisiami pagal 82-ą RSFSR BK straipsnį (iki 1948 m. – 1-3 metai lagerio). Karo metu Altajaus krašte buvo tik keletas pabėgimų iš tremties vietų. Negalėdami sugrįžti į tuo metu nacistinės Vokietijos okupuotą Lietuvą, bėgliai slapstydavosi Altajaus krašto miestuose arba bandydavo pasiekti kitus Sovietų Sąjungos regionus. Masiniai pabėgimai prasidėjo pirmais pokario metais. Jei 1945 m. pabėgo tik 7 asmenys, tai 1946 m. bėglių buvo – 263, 1947 m. – 813, 1948 m. -156. Didelė dalis bėglių buvo suimti ir, po įkalinimo arba iš karto, grąžinti į tremties vietas. Dalis pakartotinai buvo ištremti į kitas vietas 1948 ir 1949 m. didžiųjų trėmimų metu.

Dėl didelio tremtinių mirštamumo, Altajaus tremties vietose pasiliko daug našlaičių ir beglobių vaikų.  Daugelis jų ilgainiui atsidūrė Barnaulo miesto vaikų namuose, mažesnėse įstaigose –Dresviankoje, Malachove, Kamenyje prie Obės. Daug našlaičių buvo globojama kitų tremtinių – svetimų žmonių, šeimos draugų, giminaičių. 1946 m. pavasarį pradėta rengti ekspedicija našlaičiams pargabenti iš tremties vietų. Dėl nuolatinių tremtinių giminaičių kreipimųsi į LSSR AT Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį, kitus įtakingus asmenis, dalis tokių ekspedicijų buvo sankcionuotos ir finansuotos Švietimo ministerijos. Kai kurios ekspedicijos trukdavo iki trijų mėnesių. Vykstantieji turėjo gauti Lietuvos sovietinių įstaigų tarpininkavimo raštus, patvirtinti kelionės dokumentus, sudaryti vežamų vaikų sąrašus, pereiti vietinės valdžios, komendantūrų, NKVD, vėliau MVD, patikras, įveikti finansinius ir transporto sunkumus, vaikų ligas, nakvynės bei maitinimo problemas ir kitus iššūkius. Nors formaliai buvo vykstama pervežti našlaičių, ekspedicijų vadovai rizikuodami į Lietuvą parveždavo ir sunkios būklės paauglių, sąrašuose nenumatytų vaikų ar tokių, kurių nebepajėgė išlaikyti ištremti tėvai. Pirmoji ekspediciją pargabenti Altajaus krašto našlaičių vyko 1946 m. rugsėjo mėn. Jos metu į Bijską vyko Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius Juozas Zakarauskas (1904–1975) ir Vilniaus 5-ųjų vaikų namų auklėtoja Antanina Kuznecova. Ekspedicijos organizatoriams pavyko sudaryti 73 vaikų sąrašą, su nurodytomis jų tremties vietomis (ar vaikų namais). Altajaus krašte pavyko rasti tik 33 šio sąrašo vaikus. Savo iniciatyva J. Zakarauskas ir A. Kuznecova surinko ir iš tremties išgelbėjo dar apie 50 vaikų. Vien iš Kamenio prie Obės vaikų namų parvežta 15 našlaičių ir vaikų, kurių tėvai ar globėjai suimti tremtyje ir įkalinti. Ekspedicijos metu parvežta apie 80 vaikų. Išlikusiame Švietimo ministerijos Vaikų namų skyriaus viršininkės pasirašytame parvežtųjų sąraše nurodyti 77 vaikai[15]. Jie suskirstyti į tris grupes: našlaičiai iš pirminio J. Zakarausko sąrašo (33 vaikai), vaikai iš vaikų namų arba mokyklinio amžiaus vaikai neturėję jokių formalių dokumentų (31), 15–18 m. paaugliai (13).

1947 m. liepą J. Zakarauskas antrą kartą vyko į Altajaus kraštą. Tuo metu į Lietuvą parvežta 16 našlaičių, daugiausia iš Barnaulo vaikų namų (oficialiai – vaikai, Lietuvos SSR AT Prezidiumo sprendimu evakuoti iš Altajaus krašto[16]). Tarp jų buvo ir keletas vaikų, kuriuos su našlaičių grupe ryžosi išleisti tremtiniai tėvai. Keletas vaikų į Barnaulą atvyko net iš atokaus Tengos kaimo, dabartinėje Altajaus Respublikos teritorijoje.

1947 m. vasarą-rudenį[17] ekspediciją į Altajaus kraštą (dabartinės Altajaus Respublikos teritoriją) organizavo Kauno geležinkelio darbuotojas Kazimieras Kiznys (1914–1981). Ekspedicija nebuvo patvirtinta ir finansuota Švietimo ministerijos, nors pasak Stepono Jurgio Gobio, K. Kiznys turėjo kažkokį J. Paleckio pasirašytą leidimą vykti į Altajaus kraštą parvežti nuo karo pasitraukusių Lietuvos vaikų (našlaičių). Pinigus kelionei rinko iš aukų. Pasak K. Kiznio dukros Aldonos Lučkauskienės, organizuoti ekspediciją jis ėmėsi, nes į Altajaus kraštą buvo ištremti jo žmonos brolio vaikai. Įtakos sprendimui galėjo turėti ir sėkmingos ankstesnės ekspedicijos. Dauguma vaikų, apie 10, parvežta iš Kutašo kaimo. Iš viso LGGRTC duomenimis galėjo būti parvežta 19 vaikų: tiek našlaičių, tiek tų, kuriuos gelbėti iš tremties prašė jų tėvai.

Ne visų Altajaus krašto tremtinių vaikų likimai sugrįžus į Lietuvą susiklostė laimingai. Kai kurie buvo suimti, teisti, kaip galimai pabėgę iš tremties vietų. Tarp jų buvo ir oficialiai organizuotų ekspedicijų metu parvežtų vaikų.

Lietuvos gyventojams tremtinio statusas Antrojo pasaulinio karo metais galėjo būti panaikintas tik išimties tvarka. 1941–1945 m. tokių atvejų Altajaus krašte buvo labai nedaug. Kitą kategoriją žmonių, išvykusių iš tremties vietų, sudarė tremtiniai, karo metais mobilizuoti į Raudonąją armiją. Altajaus krašte jų buvo 21. Masinis paleidimas prasidėjo 1956 m. Iš viso LGGRTC genocido aukų vardyno duomenimis iš tremties vietų Altajaus krašte į Lietuvą XX a. antrojoje pusėje sugrįžo apie 4 tūkst. tremtinių, t. y. kiek daugiau nei pusė ištremtų 1941 m. birželio 14–18 d. (jų tarpe ir 1942 m. išvežti į Jakutiją). Skaičius nėra tikslus, nes tarp buvusių tremtinių yra 1913 asmenų, apie kuriuos po tremtinio statuso panaikinimo LGGRTC nėra duomenų. LGGRTC duomenimis į Lietuvą iš tremties Altajaus krašte (vėliau Jakutijoje) sugrįžo vos apie 150-200 žydų tremtinių iš 945 ištremtų 1941 m. birželį (120 mirė tremtyje). Didesnė dalis persikėlė į kitus Sovietų Sąjungos regionus, iš karto po paleidimo iš tremties emigravo į Izraelį ar, esant galimybei, į kitas Vakarų valstybes. Daugelis žydų, pokario metais sugrįžusių į Lietuvą, į Izraelį išvyko 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Altajaus krašte 1941–1958 m. kalėjo 88 Lietuvos gyventojai. 1941–1945 m. Altajaus kalinimo vietose daugumą kalinių sudarė tremtiniai teisti už smulkius buitinius nusikaltimus (pvz., už slapčia iš darbo parsineštą miltų saują, grūdus, duoną, malkas), kuriuos vertė daryti labai sunkios gyvenimo sąlygos tremtyje, badas, ligos, šaltis, gręsianti mirtis. Kita grupė buvo teisti pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, už politinius (kontrrevoliucinius) nusikaltimus. Tam pakako neatsargių frazių, nepasitenkinimo gyvenimo sąlygomis, prisiminimų apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. 50 Altajaus krašto kalinių kalėjo Barnaulo, Bijsko ir Slavgorodo kalėjimuose, sulaikyti tardymui (bylos sudarymui), bausmės atlikti buvo išsiųsti į kitų sričių arba sovietinių respublikų lagerius. Altajaus krašte Lietuvos gyventojai kalėjo Altajaus pataisos darbų (Altailago) ir Sibiro pataisos darbų (Siblago) lageriuose. Altailagas buvo vakarinėje Altajaus krašto dalyje, Michailovkos rajone. Kaliniai tiesė geležinkelį per Kulundos stepę, statė sodos fabriką. Žinoma, kad jame kalėjo 2 Lietuvos gyventojai. Daugiausia kalinių kalėjo Siblago Čistiunkos lagerio skyriuje – 36 Lietuvos gyventojai. Siblagui priklausančiuose Altajaus krašto kolonijose ir lageriuose vyravo žemės ūkio darbai ir miško kirtimas, čia kalėjo kalėjo tiek vyrai , tiek moterys.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje į buvusias tremties ir kalinimo vietas pradėjo vykti ekspedicijos. Pirmos didesnės ekspedicijos į Altajaus kraštą vyko 1990 m. Dauguma jų pasiekė pietinius Altajaus regionuose ir šiandieninės Altajaus Respublikos kalnus. Buvusios tremtinių gyvenvietės ir ten likusios tremtinių kapinės vakariniuose regionuose (Kulundos stepėse) ir centrinėje Altajaus krašto teritorijoje (Obės pakrantėse), išskyrus Bijsko ir Barnaulo miestus, liko mažai tyrinėtos ir lankytos. 1990 m. į Altajaus kraštą vyko Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos organizuota ekspedicija, vadovaujama Vytauto Tarasonio[18]. Ekspedicijos dalyviai lankėsi Bijske, Zonalnojėje, Gorno Altaiske, Turočiake, Tengoje ir Jabogane. Ekspedicijos metu Turočiako, Bijsko ir Gorno Altaisko miestuose pastatyti atminimo kryžiai. Turočiako kryžius po poros savaičių buvo sunaikintas. Gorno Altaiske kryžius pastatytas prie bendro paminklo XX a. 4-5 dešimtmečių represijų aukoms atminti. Gorno Altaiske ir Bijske tremtinių statyti kryžiai išliko iki šių dienų. Tais pačiais metais dabartinėje Altajaus Respublikos teritorijoje lankėsi buvusių Tengos tarybinio ūkio tremtinių ekspedicija[19]. Ekspedicijos metu Tengoje, Kara Kobuose, Ozernojėje, Kužurloje pastatyti aukšti mediniai kryžiai su įrašu Negrįžusiems. 1991 m. į šį regioną vyko Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko[20]. Aplankytos ir aprašytos Ust Kano, Kutašo, Kužurlos, Kara Kobų, Ozernojės, Keksos, Ongudajaus (Altajaus Respublika), Borovliankos, Mnogoozernojės (Altajaus kraštas) kapinės. Ieškota įrašų apie mirusius tremtinius civilinės būklės aktų įrašų biuruose Ust Kane, Ongudajuje, Altaiskojėje, Kamenyje prie Obės.

Paskutinė didesnė ekspedicija pietiniuose Altajaus regionuose lankėsi 2012 m. Tada į Barnaulą, Bijską, Gorno Altaiską, Kutašą, Kužurlą, Ozernoję, Kara Kobus vyko bendrijos „Lemtis“ ekspedicija[21]. Jos dalyviai – daugiausia jauni buvusių projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijų nariai. Ekspedicijos metu Roberto Ožalinsko ir kitų dalyvių pastangomis atstatyti nuvirtę 1990 m. ekspedicijų metu statyti kryžiai Kužurlos ir Kara Kobų kapinėse. Restauruoti unikalus 1964 m. Ozernojėje tremtinės Julijos Čekanauskienės (1896–1967) statytas paminklas ir Kutašo tremtinių paminklinis akmuo.

[1]Oirotų autonominė sritis suformuota 1922 m. Altajaus priekalniuose ir kalnuose. Tradiciškai tai regionas, kuriame gyvena daugiausia vietinių Altajaus krašto gyventojų – altajiečių, telengitų, kumadinų ir teleutų. 1948 m. pervadinta į Kalnų Altajaus autnominę sritį. 1991 m.reorganizuota į autonominę tarybinę socialistinę respubliką. 1992 m. pervadinta į Altajaus Respubliką