Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Jakutija arba Sacha (jak. Саха Сирэ - „jakutų žemė“) kaip Rusijos SFSR administracinis vienetas suformuota 1922 m.[1]  Tai didžiausias teritorinis administracinis vienetas pasaulyje. Beveik pusė jo - šiauriau poliarinio rato. XIX a. pabaigoje tremtyje Jakutijoje atsidūrė ir keletas lietuvių (1863 m. sukilimo dalyvių, knygnešių). 1902–1904 m. tremtyje Jakutske gyveno Lietuvos politinis veikėjas, knygnešys, gydytojas Liudas Vaineikis (1869–1938).

Lietuvos gyventojų, gyvenusių tremtyje Altajaus krašte, perkėlimo į Jakutiją operacija pradėta 1942 m. birželį. Į tremties vietas Altajaus krašte vyko NKVD komendantūrų darbuotojai su iš anksto parengtais perkelti numatytų asmenų sąrašai. Prioritetas - vieniši arba iki 4 asmenų šeimas turėję žmonės[2]. Tikrovėje „darbingų“ vienišų žmonių beveik nebuvo, „negausias“ šeimas sudarė daugiausia moterys su keliais, dažnai mažamečiais, vaikais. Iš viso perkėlimui į Jakutiją 1942 m. vasarą Altajaus krašte surinkta beveik 3 tūkst. žmonių (LGGRTC duomenimis išgabenti 2850).

Perkėlimui iš įvairių tremties vietų surinkti žmonės buvo gabenami į Bijską (apie 1 tūkst. žmonių), Barnaulą (1,4 tūkst.). 1942 m. vasaros viduryje vyko antras rinkimas. Jo metu į Bijską atvežta dar apie 400 žmonių. Iš Altajaus krašto tremtiniai buvo gabenami traukiniais į Irkutsko sritį. Išlaipinti Čeremchovo apylinkėse. Vėliau Angaros upe katerių traukiamomis baržomis plukdomi iki Zajarsko. Iš Zajarsko tremtinius sunkvežimiais išvežė į Ust Kuto miestą (Osetrovo uostą), iš kurio garlaiviais ir baržomis buvo plukdomi į Jakutiją. Analogiška operacija tuo metu įvykdyta ir Krasnojarsko krašte, kur dalis Lietuvos tremtinių (LGGRTC duomenimis į Krasnojarsko kraštą 1941 m. birželio 14-18 d. ištremti 196 žmonės[3]) ir nemažai latvių tremtinių išgabenti į Jenisiejaus žemupį ir kitus šiaurinius regionus (Ust Jeniseisko, Turuchansko r.)

Gabenant į Jakutiją tremtiniai nebuvo taip griežtai saugomi kaip trėmimo metu 1941 m. birželį. Kelionė iš Altajaus krašto miestų iki šiaurinių Jakutijos regionų truko apie 2 mėnesius. Šiaurinės Jakutijos gyvenvietės (atskaitos taškas – Tiksio uostas) nuo Barnaulo nutolusios per 3 tūkst. km į šiaurės vakarus. Tremtinių įveiktas kelias geležinkeliais, upėmis siekė daugiau nei 4,5 tūkst. km. Baržose žmonės dažnai nebuvo pastoviai maitinami, neturėjo galimybių nusiprausti, daugelis nebuvo apsaugoti nuo besikeičiančių oro sąlygų. Baržose ir garlaiviuose tremtiniams neteikiama jokia medicininė pagalba. Kelyje į Jakutiją žuvo 20 tremtinių (12 – Jakutijos, 8 – Irkutsko sr. teritorijoje). Daugumos šių žmonių palaidojimo vietos nežinomos. Pavyzdžiui, Jakutijos šiaurėje Buluno rajone netoli Tit Arų salos baržoje žuvusios Stanislavos Bačiulienės (1866–1942) palaikai buvo tiesiog iškelti ir palikti ant Lenos upės kranto.

Didžioji dalis (apie 2,1 tūkst. žmonių) 1942 m. vasarą iš Altajaus krašto perkeltų Lietuvos tremtinių išgabenti į šiaurinius Jakutijos rajonus, didžiųjų Lenos ir Janos upių deltas, Laptevų jūros pakrantes. Tremties vietose Lenos upės žiotyse (Buluno r.) išlaipinta apie 1,6 tūkst. žmonių, į Janos upės pakrantes (Ust Janos r.) nuplukdyta apie 500. Iki 100 žmonių nepasiekė šiaurinių rajonų. Apie 40 tremtinių (daugiausia - gydytojams ir kitų paklausių specialybių atstovams) pavyko gauti leidimus likti sostinėje Jakutske. Apie 30 žmonių, gabentų į Buluno rajoną, išlaipinti Pokrovske (Ordžonikidzės, d. Changalaso r.). Daugiausia tai buvo sunkiai sergančių ir kelionės tęsti nebegalinčių tremtinių šeimos[4]. Antrojo rinkimo metu Bijske atsidūrę žmonės (apie 400 asmenų), kuriuos taip pat numatyta išgabenti į Šiaurę, buvo išlaipinti pietiniuose Jakutijos rajonuose: Lensko (apie 100 žmonių), Oliokminsko (apie 300) ir apgyvendinti miško kirtėjų gyvenvietėse. Į Jakutiją jie išgabenti vėliau; iš Ust Kuto plaukiant Lena, upė pradėjo trauktis ledu ir tremtinius gabenę laivai nebegalėjo tęsti kelionės. 1950 m. pietinės Jakutijos Aldano rajoną perkelta tremtinių, 1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo trėmimų metu išvežtų į Irkutsko srities Alario ir Zimos rajonus. Jakutijoje galėjo atsidurti apie 50–100 tokių tremtinių. Visi jie gyveno gyvenvietėse prie žėručio kasyklų Chvoine, Emeldžake ir Kankunskyje.

Tremties vietos Jakutijos šiaurėje, Buluno ir Ust Janos rajonuose, buvo tolimiausios ir atšiauriausios, iš tų, į kurias buvo masiškai gabenami Lietuvos tremtiniai. Istoriškai šie regionai buvo vieni rečiausiai apgyvendintų visoje Jakutijos teritorijoje. Buluno rajone (uluse), kurio plotas siekė 223 tūkst. km²,  XX a. 6-ajame dešimtmetyje gyveno vos apie 10 tūkst. gyventojų. Tradiciškai čia daugiausia gyveno žvejyba ir medžiokle besivertę evenkai. 1942 m. rudenį Lenos ir Janos upių deltas buvo atitremta daugiau nei 2 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tremtinių perkėlimą organizavo ir vykdė NKVD, darbo organizavimą, maisto tiekimą ir kt. buvo patikėta užtikrinti vietos valdžiai. Iki 1942 m. vasaros faktiškai jokie pasiruošimo darbai, numatyti atgabentiems tremtiniams priimti nevyko[5]. Šiaurėje tremtiniai buvo išlaipinami negyvenamose salose, plynuose upių krantuose. Vienintelės tuo metu regione pagal 1942 m. sausio žuvininkystės plėtros planą jau įkurtos gyvenvietės buvo vargani suomių tremtinių palapinių miesteliai Lenos ir Janos upių, Laptevų jūros pakrantėse. Dauguma žmonių Šiaurėje 1942 m. rudenį buvo priversti gyventi įvairiuose savadarbiuose „būstuose“: po apverstomis valtimis, tarp į krantą ištemptų plytų ir lentų. Gyvenimo sąlygos Jakutijoje, ypač šiauriniuose regionuose, buvo vienos sudėtingiausių, į kokias pateko Lietuvos tremtiniai. Minimalių tremtinių poreikių aprūpinimą maistu turėjo garantuoti jau vien tai, kad dauguma jų žvejojo, t. y. buvo įdarbinti valstybinėse žvejybos įmonėse arba suvaryti į tremtinių žvejų kolūkius. Daugelis net žvejodami sunkiai galėjo garantuoti sau pragyvenimo šaltinį, nes žvejyba buvo griežtai kontroliuojama, o už neapskaitytos žuvies laikymą (t. y. „valstybinio ar visuomeninio turto vagystę“) grėsė iki 3 metų pataisos darbų bausmė. Bado Jakutijoje pasekmės buvo tragiškos. Dėl maisto trūkumo ir avitaminozės Šiaurėje daug žmonių sirgo skorbutu. Liga pažeisdavo sąnarius, dalis sunkiai sirgusių žmonių nebepajėgdavo vaikščioti, kitiems atsiverdavo sunkiai gyjančios trofinės opos. Tremtinių gyvenvietėse buvo pastebėta ir dėmėtosios šiltinės bei kitų infekcinių ligų (dizenterijos, tuberkuliozės) protrūkių.

Realios sveikatos apsaugos sistemos 1942–1943 m. šiauriniuose regionuose nebuvo. Su tremtiniais į Šiaurę iš Jakutsko atvyko tik keletas nekvalifikuotų medikų. Pavyzdžiui, 1942 m. dviejuose didžiausiuose Ust Janos rajono žvejybos punktuose dirbo vos vienas gydytojas ir dvi felčerės[6]. 1943 m. pradžioje padėtis kai kuriose gyvenvietėse dėl skorbuto ir dėmėtosios šiltinės plitimo buvo tokia sunki, kad žvejybą organizuoti buvo neįmanoma, o į Buluno rajoną Jakutijos sveikatos apsaugos ministerija buvo priversta siųsti specialią komisiją, vadovaujamą daktaro Lazaro Samodurovo. Jo pastangomis koreguotas tremtiniams išduodamų produktų racionas, vaistai. Antrojo pasaulinio karo metais situacija tremties vietose buvo tokia kritinė, kad į valstybinių žvejybos įmonių personalą dirbti gydytojais buvo įtraukiami tremtiniai. Tarp jų Tevelis Goldbergas ir Elena Aldona Endziulaitytė-Pivoriūnienė (Muostache, Buluno r.), Alfonsas Arlauskas (Kazačėje ir Kamelioke, Ust Janos r.) ir kiti. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje gydytojais, felčeriais ir seselėmis dirbo jau daug į atšiauriausius regionus ištremtų Lietuvos gyventojų.

Tremtinių mirštamumas Jakutijoje buvo vienas aukščiausių iš visų regionų, kur buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Vien liūdnai pagarsėjusiose Trofimovsko saloje tremtyje žuvo daugiau nei 80 (tremtinių liudijimais iki 127) iš ten patekusių 400 žmonių. Tarp jų – šeimos, kurių visi nariai mirė tremtyje. Panaši statistika buvo Bykove (69 žmonės), Tit Aruose (žuvo 69 žmonės, iš jų 44 – 1942–1943 m. žiemą). Tit Arų saloje mirštamumas buvo toks aukštas, kad 1943 m. pavasarį gyvenvietės administracija buvo priversti įrengti atskiras patalpas – „vaikų namus“ beglobiams našlaičiams. Pietiniuose Lensko ir Oliokminsko rajonuose, kur Lietuvos tremtiniai dirbo miško pramonėje, mirštamumas buvo toks pat aukštas – čia žuvo apie 77 iš 411 tremtinių, atgabentų 1942 m. Kasmet žmonės, tiek tremtiniai, tiek vietos administracijos pareigūnai, žūdavo keliaudami tarp gyvenviečių ir atokių žvejybos punktų pūgų (vadinamųjų – purgų) metu. Aukštas mirštamumas buvo tarp asmenų, karo metais Jakutijoje suimtų tremtyje. Dauguma jų buvo suimti už įvairius smulkius nusižengimus. Pavyzdžiui, 1942 m. gruodį Tit Aruose suimta virš 30 asmenų (iš jų 5 Lietuvos tremtiniai), apkaltintų maisto kortelių klastojimu. 1942 m. pabaigoje – 1943 m. pradžioje „miltų byloje“ (apkaltinti organizavę vieno miltų maišo vagystę) Bykove suimti 7 tremtiniai. Trofimovske keletas tremtinių suimta už kurui panaudotų lentų vagystę. Už „valstybinio ar visuomeninio turto vagystę“ grėsė 1-3 metų pataisos darbų bausmė. Šiaurėje dėl atšiaurių kalinimo sąlygų daugeliui tai reiškė mirties nuosprendį. Iš 32 Lietuvos tremtinių, suimtų Jakutijoje 1942–1945 m., žuvo 14. Jakutijos šiaurėje dauguma tremtyje suimtų asmenų buvo kalinami Stolbų pataisos darbų kolonijoje (ITK Nr. 7). Iš žvejų gyvenviečių suimtieji į Stolbus buvo konvojuojami pėsčiomis, užšalus Lenai. Kiekvieno konvojaus metu dalis kalnių net nepasiekdavo kalinimo vietos.

Žvejybos plėtros projektas, lėmęs, kad į atšiaurius Sibiro regionus buvo ištremta tūkstančiai žmonių, buvo ne tik ciniškai brutalus, bet ir ekonomiškai neracionalus. Per mažiau nei 2 metus Sibire sugaunamos žuvies kiekis turėjo išaugti beveik penkis kartus (nuo 52700 tonų – 1941 m. iki 250000 – 1943 m.). Vykdant gyventojų perkėlimą buvo mažai atsižvelgta į iššūkius, kuriuos kėlė geografinė tremties vietų padėtis. Pavyzdžiui, 1941 m. gruodį vieno iš žuvininkystės plėtros projekto svarstymų metu pažymėta, kad masinė žvejyba Janos upės žemupyje bus nuostolinga dėl prasto susisiekimo ir didelių transportavimo kaštų, o naujų žvejų kaimų egzistavimas regione bus ekonomiškai nepateisinamas[7]. Nepaisant to, 1942 m. vasarą – rudenį į Janos deltą išgabenta per 500 tremtinių šeimų (lietuvių, Lietuvos žydų, Leningrado srities suomių ir vokiečių)[8]. Prievartinės darbo jėgos panaudojimas buvo visiškai neprasmingas jau vien atsižvelgiant į deportuoti numatyto kontingento sudėtį – iš visų tremtinių, 1942 m. išgabentų į Jakutiją, vos apie 17 proc. buvo darbingo amžiaus vyrai[9]. Nedarbingų asmenų (neskaitant tremtyje susirgusių ar dėl išsekimo ir traumų dirbti negalinčių) – 48 proc. Kai kuriose gyvenvietėse iki 1943 m. pavasario dėl Lietuvos ir suomių tremtinių mirštamumo ir tragiškos fizinės būklės žvejybos net nebuvo įmanoma organizuoti. Nuo 1943–1944 m., kai gyvenimo sąlygos Šiaurėje bent kiek pagerėjo, žvejyba vyko masiškai. Dalis tremtinių dirbo valstybinėse įmonėse, kiti stojo į tremtinių žvejų kolūkius. Per trumpą laiką išaugę žvejybos mąstai lėmė, kad 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Lenos ir Janos deltų ekosistema buvo pažeista. Dėl žvejybos neršto metu kai kuriose upių protakose žuvies drastiškai sumažėjo.

Apie 1946–1947 m. šiauriniuose Jakutijos regionuose atsidūrusių tremtinių padėtį jau pradėta peržiūrėti. Tai lėmė ne kritiškas tremtinių gyvenimo sąlygų įvertinimas, bet žemas ekonominis žuvininkystės Šiaurėje našumas. Mažėjant sugaunamos žuvies kiekiui buvo sujungti mažesni tremtinių žvejų kolūkiai. 6-ojo dešimtmečio pradžioje uždarytos nerentabilios Trofimovsko ir kelių kitų gyvenviečių žvejybos, žuvų perdirbimo įmonės. Tuo metu į Šiaurę pradėta siųstis medicinines komisijos spec. kontingento fizinei būklei įvertinti[10]. Dalis dėl amžiaus, ligų ar darbo metu patirtų traumų nebegalinčių dirbti šiauriniuose regionuose tremtinių gavo leidimus išvykti į Jakutską ar kitus centrinės ir pietų Jakutijos rajonus. Kiti iš šiaurinių gyvenviečių išvykdavo nelegaliai. Tokia tremtinių migracija į pietus buvo ypač ryški 1948–1953 m. 6-ojo dešimtmečio pradžioje - Jakutske gyveno jau apie 1,2 tūkst. Lietuvos tremtinių (iš viso tuo metu Jakutijos teritorijoje vietos MGB duomenimis buvo 2110 Lietuvos tremtinių[11]). Priešingai nei daugumos kitų 1942 m. masinių deportacijų metu į Jakutiją atgabentų žmonių, Lietuvos tremtinių statusas pokario metais nepasikeitė. Tremtinių mobilumo suvaržymai buvo kiek atlaisvinti (1948 m. kovo 8 d. SSRS AT įsaku Nr. palengvintos sąlygos tremtiniams persikelti į kitus regionus pas šeimos narius, nekeičiant tremtinio statuso), atsirado galimybė išvykti iš šiaurinių Jakutijos rajonų. Nepaisant to, po 1946 m. tremtinių politinė kontrolė tik intensyvėjo. Represinių struktūrų pareigūnai pasklido po visas šiaurines gyvenvietes, padaugėjo areštų už politinius nusikaltimus, žvejų gyvenvietėse buvo įrenginėjamos laikinos areštinės (KPZ, laikino sulaikymo kamera)^[12]. 1949 m. ir 1953 m. MVD švietimo skyriaus nurodymu iš darbo atleista daug tremtinių mokytojų (ypač vyresnių, iki sovietų okupacijos Lietuvoje mokytojais dirbusių asmenų).

Dėl didelio tremtinių mirštamumo, ypač pirmaisiais metai, Jakutijoje susidarė didelė beglobių vaikų grupė. Daugelis jų atsidūrė Jakutsko vaikų namuose, surinkti Buluno ir Tit Arų gyvenvietėse. 1946 m. liepos 17 d. pirmoji našlaičių gelbėjimo ekspedicija išvyko į Jakutiją. Ją organizavo Švietimo ministerijos inspektorius Karolis Gerulaitis (1900–1991) ir žurnalistas, literatūrologas, pedagogas Jonas Bulota (1923–2004). Vykdami į Jakutiją jie turėjo Švietimo ministro Juozo Žiugždos patvirtintas komandiruočių pažymas ir sąrašą, kuriame nurodytas 21 vaikas[13]. Rugpjūčio 2 d. ekspedicijos dalyviai pasiekė šiaurinį Buluno rajoną – Lenos upės deltą ir Laptevų jūros pakrantę. K. Gerulaitis ir J. Bulota lankėsi Buluno, Stolbų, Tit Arų, Trofimovsko, Arangastacho, Bykovo, Muostacho gyvenvietėse, Tiksio mieste. Daug našlaičių, kurie buvo įtraukti į 1946 m. vasarą patvirtiną sąrašą, ekspedicijos nesulaukė. Ypač daug vaikų mirė Trofimovske. Ekspedicijos metu Lenos deltos gyvenvietėse surinkti 23 vaikai ir paaugliai. Tarp jų buvo ir tokių, kurių tėvai buvo gyvi, bet nebepajėgė išlaikyti vaikų, atsidūrusių atšiauriausiose tremties vietose. Grįždami iš šiaurės, Jakutske K. Gerulaitis ir J. Bulota surinko dar apie 20 vaikų ir paauglių, buvusių Jakutsko vaikų namuose. Dauguma jų - taip pat buvo našlaičiai iš Šiaurės, kadangi 1946 m. į Jakutską perkelti Buluno vaikų namai. Tuo metu juose, LGGRTC duomenimis, buvo 23 vaikai, netekę tėvų Laptevų jūros pakrančių, Lenos ir Janos upių deltų gyvenvietėse. Išgelbėti iš Jakutijos pavyko ne visus ekspedicijos metu surinktus vaikus. Iš Bykovo pusiasalio (Bykovo ir Muostacho gyvenviečių) į Jakutską K. Gerulaitis ir J. Bulota parvežė apie 10 vaikų. Iš jų Lietuvą pasiekė 6. Kai kuriems nebuvo leista išvykti. Iš viso K. Gerulaičio ir J. Bulotos ekspedicijos metu į Lietuvą pavyko pargabenti 43 vaikus. Jų sąrašas patvirtintas Jakutijos MVD. 1946 m. spalio 25 d. ekspedicija sugrįžo į Lietuvą. Dauguma vaikų apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose Nr. 5.  

Masinis paleidimas iš tremties Jakutijoje prasidėjo 1956 m. Po 1958 m. gegužės 19 d. paskelbto SSRS AT prezidiumo įsako iš tremties turėjo būti paleisti visi, išskyrus ginkluotos rezistencijos dalyvius ir jų šeimos narius bei „buvusius buržuazinių vyriausybių ir politinių partijų narius“. 1958 m. tremtinio statusas panaikintas daugumai Lietuvos gyventojų  Jakutijoje.  Iš 1942 m. išvežtų į Jakutiją, sugrįžo 1448 asmenys (51 proc.). Tarp Jakutijoje buvusių tremtinių yra apie 750 asmenų, apie kuriuos po tremtinių statuso panaikinimo nėra duomenų LGGRTC genocido aukų vardyne, todėl galutinis skaičius nėra tikslus.

Jakutijoje Lietuvos gyventojai buvo įkalinti Aldano, Džugdžuro, Berlago lageriuose, Stolbų ir Jakutsko kolonijose. Daugiausia kalinių kalėjo Aldano (133) ir Berlago (158) lageriuose. Stolbų kolonijoje pagrindinis darbas buvo žvejyba, visuose kituose Jakutijos lageriuose kaliniai dirbo sunkius kalnakasybos darbus. Kasė auksą, alavą, anglį, uraną, volframą. Taip pat kirto mišką, tiesė kelius, statė pramonės objektus, gyvenvietes. Jakutijoje atsirado ištisos gyvenvietės ir miestai, kuriuos pastatė kaliniai – Batagajus, Chandyga, Ege-Chaja, Ust Nera, Deputatskis. Pagrindinį Jakutijos politinių kalinių kontingentą iš Lietuvos, išskyrus Stolbų koloniją ir Balaganacho lagerį, sudarė vyrai (311 vyrų ir 7 moterys). 1954–1956 m. į Jakutijos Aliaskitovo ir Razvedčiko lagerius po sukilimo vežė kalinius iš Norilsko lagerio (Krasnojarsko kraštas).

Pirmoji didesnė ekspedicija į šiaurinius Jakutijos regionus organizuota 1989 m. pavasarį. Tų metų kovo 27 d. – balandžio 25 d. į Lenos deltos ir Laptevų jūros pakrantes vyko Kauno medicinos institute dirbusio Donato Samėno organizuota slidininkų grupė[14]. Žygis tapo stimulu buvusių tremtinių ir tremties vietas įamžinti siekusių žmonių ekspedicijoms, nes slidininkų dėka Lietuvos gyventojus pasiekė pirmieji liudijimai apie regione išlikusių tremties vietų, tremtinių kapinių būklę. 1989 m. vasarą į tremties vietas Lenos deltoje vyko kelios ekspedicijos. Liepos 6 d. išvyko tremtinio dailininko, dizainerio, ilgamečio Lietuvos Dailininkų Sąjungos nario Vidmanto Kazimiero Gibavičiaus (1940–2020) ekspedicija[15]. Ekspedicijos metu pastatyti aukšti mediniai kryžiai Bykove, Tit Aruose ir Trofimovske. Atstatytas vietos administracijos Bykove pastatytas medinis obeliskas Tiksio įlankoje grupę jūreivių išgelbėjusio Tado Aravičiaus (1923–1949) atminimui[16]. Ekspedicijos dalyvis tremtinys Juozas Eidukaitis atgabeno ir Bykovo kapinėse įrengė atminimo lentelę su išgraviruotomis Bykove žuvusių Lietuvos žydų pavardėmis.

Liepos 9 d. – rugpjūčio 8 d. į Buluno rajoną vyko Audriaus Butkevičiaus vadovaujama ekspedicija, tremtinių palaikams parvežti. Dalyvavo 22 žmonės[17]. Parvežta 14 ekspedicijos dalyvių artimųjų ir kitų tremtyje žuvusių tremtinių palaikų. Cinkuotose dėžėse saugomi mirusiųjų palaikai Lenos upe plukdyti iki Ust Kuto, vėliau geležinkeliu gabenti į Lietuvą. Liepos 17 d. – rugpjūčio 8 d. tremties vietose Buluno rajone lankėsi Marijos Joanos Jakaitytės-Kupliauskienės vadovaujama ekspedicija[18]. Ją sudarė 14 tremtinių grupė[19]. 1990 m. M. J. Jaikaitytė-Kumpliauskienė organizavo antrą ekspediciją – į Jakutsko miestą. Jos metu į Lietuvą parvežti 3 asmenų palaikai. 1989 m. liepą į Lenos deltos ir Laptevų jūros pakrantes išvyko ekspedicija „Lena-89“. Dalyvavo 15 žmonių[20]. Ekspedicijos metu Tit Aruose, Muostache, Bykove ir Trofimovske pastatyti Lietuvos gyventojų tremties įamžinimo simboliais tapę titano konstrukcijų paminklai. 1989 m. į Janos upės deltoje buvusias tremties vietas vyko buvę tremtiniai Algirdas Antanas Šapauskas ir Julius Šagamogas, taip pat istorikas Girvydas Duoblys, operatorius Gintaras Kudaba, tuometinis „Telefilmo“ redaktorius Algirdas Šimkus ir „Kalba Vilnius“ žurnalistė Daiva Vilkelytė[21]. Ekspedicijos metu Ambarčiane, Kazačėje, Krestuose ir Kuogastache pastatyti mediniai kryžiai, čia žuvusiems tremtiniams atminti. 1989 m. pietiniuose Jakutijos regionuose, Lensko rajone, lankėsi Vilniaus tremtinių klubo organizuota ekspedicija[22]. Ekspedicijos metu Lenske (buv. Muchtujoje), Turuktoje ir Saldykiolyje pastatyti kryžiai su atminimo lentelėse išraižytais čia palaidotų tremtinių vardais.

Po 1990 m. į Jakutiją vyko tik kelios didesnės ekspedicijos. 2008 m. čia lankėsi bendrijos „Lemtis“ ekspedicijų organizatorius Gintautas Alekna. Ekspedicijos metu G. Alekna vyko į Jakutską, lankė ir fiksavo buvusias tremties vietas pietinėje Jakutijoje: Lenską, Saldykiolį, Niują, Turuktą, Čapajevą (buv. Žedajų), Oliokminską, Vasiljevkos lagerio punktą, Pokrovską. Pasiekė tremties vietas Šiaurėje: Tiksio uostą, Tit Arus, Stolbus, Trofimovską, Bykovą, Muostachą.

2017 m. į Jakutijos šiaurę išvyko projekto „Lapteviečių pėdomis“ dalyviai. Ekspedicijos metu sutvarkytos Tit Arų kapinės, perlaidoti į paviršių iškelti karstai, atstatyti seni ir pastatyti nauji mediniai kryžiai. Sutvirtintas ekspedicijos „Lena-89“ Tit Aruose statytas paminklas, kuriam dėl vėjo ir grunto erozijos pažeisto pamato buvo kilusi grėsmė.