Jakutskas

 

 

Jakutskas (rus. Якутск) – miestas, Jakutijos (Sachos Respublikos) sostinė, administracinis, karinis ir prekybos centras. Įkurtas 1632 m. kairiajame Lenos upės krante kaip kazokų tvirtovė. Jakutskas – vienas šalčiausių pasaulio didmiesčių (vidutinė metinė temperatūra apie −9 °C) ir didžiausias miestas, įkurtas ant amžino įšalo. Nuo XIX a. Jakutskas buvo viena svarbesnių tremties vietų Rusijos Imperijoje. XIX a. pabaigoje tremtyje Jakutske atsidūrė ir lietuvių: 1863 m. sukilimo dalyvių, knygnešių. 1902–1904 m. tremtyje Jakutske gyveno Lietuvos politinis veikėjas, knygnešys, gydytojas Liudas Vaineikis (1869–1938).

1942 m. vasarą Jakutske išlaipinta apie 40 tremtinių, kuriuos buvo numatyta gabenti į Buluno ir Ust Janos rajonus Jakutijos šiaurėje. Tarp žmonių, kuriems pavyko gauti leidimus likti Jakutske, buvo daug gydytojų ir kitų tuo metu paklausių specialybių atstovų. Tarp jų - Kauno žydų ligoninės gydytoja Paulina Jofienė su vyru Josifu Jofe ir durka Ana, kurie 1941 m. ištremti į Svetlooziorskoję, Altajaus krašte. A. Jofaitė prisimena, kad tuo metu daugybė žmonių iš tremtinius gabenusių baržų, apsimetę, kad eina keisti drabužių į maistą miesto turguje, lankė įvairias Jakutsko įstaigas ieškodami darbo ir galimybės likti mieste. 1942 m. į Jakutską iš Rygos buvo evakuotas žymus sklandytuvų konstruktorius Balys Karvelis. 1945 m. B. Karvelis buvo suimtas, kartu su dar keletu tremtinių teistas už antitarybinę propagandą, 1945–1950 m. kalintas lageriuose Jakutijoje, 1950 m. grąžintas į Jakutską jau kaip tremtinys.

1942 m. Jakutske atsidūrė ir keletas vienišų vaikų – našlaičių, kelyje į Jakutiją netekusių tėvų. 1946 m. į Jakutską perkelti „ledo vaikai“ – našlaičiai iš panaikintų Buluno vaikų namų, kuriuose atsidūrė apie 20 Lenos deltoje ir Laptevų jūros pakrančių gyvenvietėse tėvų netekusių lietuvių vaikų. 1946 m. lapkritį dauguma jų buvo parvežti į Lietuvą Švietimo ministerijos inspektoriaus Karolio Gerulaičio ir Jono Bulotos organizuotos ekspedicijos metu.

Iš kitų tremties vietų į Jakutską tremtiniai pradėjo keltis pokario metais, 1946–1948 m. Pirmieji čia vyko iš šiaurinių Jakutijos regionų paleisti tremtiniai, patyrę sunkių sveikatos pažeidimų. Daugeliui tremtinių pasiekti Jaktuską tuo metu prilygo išsigelbėjimui. Tremtiniai, užsikrėtę tuberkulioze, patyrę sunkius nušalimus ar infekcinių ligų, išsekimo ir avitaminozės sukeltas komplikacijas, čia galėjo bent tikėtis gydymo – gauti vaistų, palatą ligoninėje, sanatoriją. Atvykę į Jakutską tremtiniai dažnai apsigyvendavo palapinėse, įvairiuose laikinuose būstuose, kol ilgainiui susirasdavo nuolatinę gyvenamąją vietą. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje į Jakutską iš šiaurinių regionų tremtiniai vyko ir nelegaliai. Tokiems žmonėms, neturėjusiems leidimų ar iš anksto numatytų darbo vietų, įsikurti mieste buvo sunku. Neradę gyvenamos vietos ir darbo, žmonės dažnai išvykdavo į Pokrovską, Kangalasų kasyklas ar kitas aplinkines gyvenvietes, kur įsitvirtinti buvo kiek lengviau. Kartu su jais 5-ojo dešimtmečio pabaigoje persikėlė ir daug tremtinių, kurie buvo netekę darbų po 1949 m. nukreiptos atleidimų bangos prieš stambesnėse įmonėse ir mokyklose dirbusius tremtinius.

Kai kurie tremtiniai vos atvykę į Jakutską, ieškodavo būdų sugrįžti į Lietuvą. Taip 1946–1948 m. iš tremties pabėgo apie 60 žmonių. Pabėgusių galėjo būti ir daugiau, kadangi kai kurios šeimos net nebandydavo įsikurti mieste. Kai kurie tėvai mėgindavo į Lietuvą sugrąžinti bent jau mažamečius vaikus. 

Masiškai į Jakutską tremtiniai ėmė keltis 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu mieste gyveno apie 60 tūkst. gyventojų, iš jų LGGRTC duomenimis apie 1,2 tūkst. Lietuvos tremtinių. Jakutske tremtiniai dirbo įvairius darbus. Daug iš šiaurės atvykusių moterų dirbo netoli miesto buvusiame stiklo fabrike. Daug vyrų dirbo statybų treste. 6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtiniai jau galėjo susirasti darbus pagal turėtas specialybes. Jakutske dirbo daug tremtinių gydytojų, mokytojų. 

Nemažą Jakutsko tremtinių dalį sudarė studentai. Į Jakutską aukštojo mokslo siekiantys tremtiniai pradėjo vykti dar pirmais pokario metais. 6-ojo dešimtmečio viduryje lietuviai jau buvo įsitvirtinę daugelyje miesto aukštojo mokslo įstaigų. Mindaugo Markevičiaus skaičiavimu Jakutsko pedagoginiame institute studijas baigė 76 tremtiniai (daugiausia – fizikos-matematikos fakultete). Tremtinių mokėsi miesto aukštesniojoje dailės mokykloje, žemės, miškų ūkio, statybų ir kituose technikumuose, apie 20 lietuvių baigė specialiąją medicinos mokyklą.

Tremtinių gyvenimas Jakutske skyrėsi nuo atokesnių tremties vietų Jakutijos šiaurėje ar miško darbininkų gyvenvietėse pietuose. Ten tremtiniai gyveno kompaktiškoje bendruomenėje ir net darbuose brigados buvo formuojamos etninių principu. Jakutske Lietuvos tremtiniai pasklido po visą miestą. Tik dirbusieji statybų treste ir netoli miesto buvusiame stiklo fabrike (daugiausia moterys) gyveno arčiau vieni kitų. Nepaisant to, ten vyko aktyvus kultūrinis visuomeninis gyvenimas. Jakutsko pedagoginiame institute Antanas Vaitkevičius subūrė styginių orkestrą, stalo teniso klubą. Eugenijus Barniškis vadovavo styginių orkestrui Jakutsko miškų technikume. Jakutsko statybų tresto pučiamųjų orkestro, pasak R. Putvinskio-Putvio, didžiąją dalį narių sudarė lietuviai. Orkestras užsitarnavo ypač gerą reputaciją. 1956 m. grojo Jakutsko universiteto (d. M. K. Amosovo Šiaurės Rytų Federalinis Universitetas) atidarymo iškilmėse. Lietuvos tremtiniai dalyvavo ir daugelyje kitų tuo metu mieste veikusių klubų, orkestrų, chorų. Jakutsko stadione keleto tremtinių iniciatyva įrengta krepšinio aikštelė. Vėliau ji tapo viena miesto jaunimo susibūrimo vietų. Daug tremtinių žaidė Jakutsko krepšinio komandoje „Jakutstroj“, laimėjusioje respublikos čempionatą. 

Tremtinių religinis gyvenimas būrėsi aplink 1956 m. rudenį į Jakutiją atvykusį kunigą jėzuitą Joną Paukštį (1899–1965), 1950–1955 m. kalintą Komijos lageriuose. Jakutijoje kun. J. Paukštys mėgino įkurti oficialią Romos katalikų parapiją. 1958 m., siekiant užkirsti kelią jo sielovadiniam darbui tremtinių tarpe, J. Paukštys buvo išsiųstas į Lietuvą.

Dauguma tremtinių iš Jakutsko į Lietuvą sugrįžo 1957–1960 m. Tremtiniai, sukūrę mišrias šeimas, dažnai likdavo gyventi mieste ir palaipsniui formavo iki šiol aktyvios Jakutijos lietuvių bendruomenės pamatus. XXI amžiaus pradžioje mieste gyveno apie 300 lietuvių. Nuo 1996 m. Jakutske veikia Jakutijos lietuvių bendrija „Gintaras“ (pirmininkė - Regina Burdaitė-Trofimenko). 2003 m. Jakutsko miesto meras pritarė bendrijos „Gintaras“ ir Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyvai mieste pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams. 2005 m. pagal pagamintas paminklas (obeliskas) buvo pašventintas ir parengtas išsiųsti į Jakutską. Gavusi Rusijos Federacijos prezidento administracijos nurodymą miesto valdžia atsisakė jį priimti. 2006 m. paminklas atidengtas Vilniuje, Aukų gatvėje (Paminklo projekto autoriai – skulptorius Jonas Jagėla ir architektas Algis Vyšniūnas). 2011 m. birželį Jakutsko katalikų Kristaus Tiesios bažnyčios šventoriuje atidengtas paminklas tremtiniams Jakutijoje.

Kapinės. LGGRTC duomenimis 1942–1958 m. Jakutske mirė 76 Lietuvos tremtiniai. Jie palaidoti miesto kapinėse. Mirę Lietuvos žydai (Jakutske mirė – 23 asmenys) buvo laidojami senosiose Jakutsko žydų kapinėse. 1990 m. Jakutske lankėse Marijona Joana Jakaitytė-Kupliauskienė ir dar keli buvę tremtiniai. Buvo parvežti 3 palaikai.