Krestai

Rajonas: Ust Janos

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Krestai (rus.Кресты)– išnykusigyvenvietė Ust Janos rajone, ant dešiniojo Janos upės kranto, apie 10 km į šiaurę nuo Kazačės.

1942 m. vasarą į Krestus atgabenta apie 100 Lietuvos tremtinių (tarp jų apie 20 Lietuvos žydų). Dar 60 žmonių vėliau perkelta iš kitų Ust Janos rajono tremties vietų – Kuogastacho, Romansyro, Ambarčiano ir kitų. Krestuose atsidūrė daug mokytojų, 5 policijos pareigūnai (Petras Aleksonis, Boleslovas Alkimavičius, Antas Auglys, Povilas Karinauskas, Benediktas Krištaponis), žymus Lietuvos pedagogas, spaudos darbuotojas, pedagogikos mokslų daktaras Klemensas Ruginis (1892–1989).

Atplukdžius pirmuosius tremtinius, Krestų apylinkės buvo negyvenamos. Čia nebuvo gyvenamų pastatų, žmonės išlaipinti tuščiame krante. Daugelis gyveno palapinėse, tik prasidėjus šalčiams iš smulkų medelių, apdėtų sušalusios žemės luitais, statė jurtas. Sofija Birutė Kimerytė-Bložienė pirmuosius metus Krestuose prisimena taip: „[sąlygos] baisios. Maždaug iki Kalėdų gyvenome neapšildytose palapinėse. Šaltis -50°C. Nepersivilkę. Bijodavome sušlapinti veidą, susišukuoti. Aptekome utelėmis ir vis galvodavome, iš kur jos atsiranda. Egzotika!Miegojome ant maumedžio šakų ir savo daiktų, kurie buvo sukišti į maišus. Mes, jaunuoliai, turėjome laikyti prie savęs priglaudę mažesnius, kad sušiltų jiems bent nugara.“ Tremtiniai masiškai sirgo skorbutu – dėl išsekimo, avitaminozės klibėjo dantys, kraujavo dantenos, slinko plaukai. Liga pažeisdavo sąnarius.

Dauguma Krestų tremtinių žvejojo, dorodavo ir sūdė žuvį. Žiemą turėdavo aprūpinti gyvenvietę mediena. Ji naudota kurui, statybos. Tremtiniai, dažniausiai moterys, kirsdavo medžius, rogėmis tempdavo iš atokių miškelių į gyvenvietę.

Pokario metais Krestai išaugo. Čia veikė stambi žvejybos įmonė, žuvų sūdymo cechas, nedidelė ligoninė, mokykla su internatu, kuriame apsistodavo iš kitų vietų atvykę mokiniai. Mindaugas Skučas, 1947 m. atvykęs į Krestus iš Systanacho mokytis (kadangi nedidelė Systanacho mokykla, veikusi vos 2 metus, vietos valdžios sprendimu buvo uždaryta), apie gyvenvietę pasakojo: „Krestai stovi ant pakilaus Janos kranto, išsidėsčius pagal upę. Internato pastatas didelis, medinis, gyvenvietės viduryj. Mokykla taip pat medinė, nutolusi nuo internato apie 300 metrų. Vienoje patalpoje gyveno iki 25 mokinių. Lovos (narai) sustatytos pagal sienas. […] Viduryje kambario stovėjo geležinis pečius iš statinių. Stalas. Maitino tris kartus per dieną, bet maistas prastas ir to paties neužteko. Čia gyvenom ir mokėmės.” 5-ojo dešimtmečio pabaigoje Janoje pradėjo mažėti žuvies. Į Krestus perkelta daug žmonių iš panaikintų mažesnių žvejų gyvenviečių.

6-ojo dešimtmečio pradžioje tremtiniai pradėjo išvykti iš Krestų. Dalis įsikūrė centrinės ar pietinės Jakutijos gyvenvietėse (Jakutske, Sangare ir kitose). XX a. antrojoje pusėje apleista Krestų gyvenvietė išnyko. Kai 1989 m. čia lankėsi į Ust Janos rajoną vykusi ekspedicija, Krestuose buvo like tik keletas apgriuvusių namelių, gyveno dvi žvejų šeimos[1].

Kapinės. Žinomi Krestuose tremtyje mirę 12 Lietuvos gyventojų. Tremtiniai palaidoti nedidelėse kapinaitėse kaimo pakraštyje. 1989 m. čia vykusios ekspedicijos dalyviai kapinėse pastatė aukštą kryžių, Janos upės tremtiniams atminti.