Ogoniokas

Rajonas: Ust Majos

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Ogoniokas (rus.Огонёк) – išnykęs miestelis Ust Majos rajone, apie 200 km į pietryčius nuo rajono centro. Įkurtas 1941 m. kaip aliuvinio aukso kasybos centras Judomos upės slėnyje.

1952 m. į Ogonioką buvo perkelti mokytojauti Jakutsko pedagoginį institutą baigę tremtiniai Vilhelmas Kairys (baigęs fizikos-matematikos fakultetą) ir Antanas Daniliauskas (istorijos fakultetą) kartu su žmona Julija Putvyte-Daniliauskiene, dukra Viktorija Daniliauskaite. Tremtyje Ogonioke Daniliauskų šeimoje gimė antra dukra Darija Daniliauskaitė.

Ogoniokas buvo atokus, izoliuotas kalnų miestelis, įkurtas retai apgyvendintame ir sunkiai pasiekiamame regione. Gyvenimo sąlygos čia buvo gana sudėtingos. Pavasariais ir po audrų miestelį dažnai užliedavo patvinę kalnų upeliai. Dauguma Ogonioko gyventojų – migrantai. Aukso ištekliai ten buvo menki, todėl po poros metų iš miestelio išvykdavo į tankiau apgyvendintus Jakutijos regionus. V. Kairys apie gyvenimą Ogonioke pasakojo: „1952 m. čia apytiksliai buvo apie 3000 gyventojų. Tai daugiausia rusai, buvo jakutų ir nemažai tremtinių: rusų, ukrainiečių, vokiečių iš Pavolgio, atgabentų čia po Antrojo pasaulinio karo. Buvo kažkiek kinų, besiverčiančių daržininkyste. Jie augino baltažiedes aguonas ir gamino iš jų opiumą. Kinai nebuvo Tarybų Sąjungos piliečiai, jie turėjo savo šalies pasus. Užsilikę, matomai, nuo „aukso karštligės“ laikų, turėjo daug aukso (aukso laikymas privačiose rankose buvo griežtai baudžiamas). Kasyklos aukso kasimo plano seniai nebeišpildydavo. Kad išsisukti iš padėties, vadovybė aukštomis kainomis pirkdavo auksą pas kinus, „išpildydavo“ planą ir gaudavo visas premijas. Ogoniokas – aukso kasyklų centras su didžiule kontora, kurioje buvo vedama visa kasyklų apskaita. Atskiri skyriai – „učastkai“ – išsklaidyti po aplinkinius kalnus, pasiekiami daugiausia raitam. Gyvenimas Ogonioke buvo jau aprimęs, plėšikai buvo tą kraštą apleidę. Auksą vis dar plovė, bet išplaudavo labai mažai. Vis ieškojo naujos aukso gyslos.“

1953 m. dauguma tremtinių mokytojų regione buvo atleisti iš pareigų Vidaus reikalų ministerijos Švietimo skyriaus nurodymu. Iki 1955 m. Ogonioke mokytojauti liko tik V. Kairys. A. Daniliauskas, kurį laiką dirbo vietos internato auklėtoju. Po 1955 m. lietuvių šeimos iš Ogonioko išvyko į Jakutską. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje miestelis sunyko. 1968–1969 m. sustojo aukso kasyba, o gyventojus pradėta perkelti į kaimyninį Jugorionoko miestelį. 8-ojo dešimtmečio viduryje Ogonioko gyvenvietė buvo apleista.