Penktasis (5) kilometras

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 5-asis kilometras – nedidelis miško kirtimo punktas Zaigrajevo rajone, už 5 km į pietryčius nuo 32-ojo kilometro gyvenvietės. 5-ojo kilometro punktas buvo įrengas greta trumpos, apie 10 km ilgio, rytinės Čelutajaus geležinkelio linijos atšakos, kuria iš giliai taigoje įkurtų kirtaviečių buvo išgabenama mediena. 5-ajame kilometre buvo pastatyti 2 barakai, kuriuose laikinai, dažniausiai žiemomis, apsistodavo ir miškus kolūkių reikmėms kirsdavo Senosios Brianės, Naujosios Brianės ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Nuolatinių gyventojų 5-ajame kilometre nebuvo.

1948 m. birželio 10 d. į 5-ąjį kilometrą buvo atitremta apie 10 lietuvių šeimų (apie 40 žmonių). Visi tremtiniai buvo sugrūsti į vieną tuo metu niekeno negyventą baraką. Barako viduje nebuvo jokių vidinių pertvarų, tik bendra patalpa su prie sienos prikaltais gultais ir viena metaline korsnele būstui apsišildyti ar valgiui gamintis. Tremtinių šeimoms vienoms nuo kitų teko atsitverti paklodėmis, drabužiais ar aplinkiniuose miškuose rastomis lentomis.

5-ojo kilometro miško kirtimo punktas nebuvo pritaikytas nuolatiniam apgyvendinimui, be poros barakų čia nebuvo jokių kitų pastatų. Vandenį tremtiniai semdavosi iš už poros šimtų metrų tekėjusio Moisos upelio. Pirkti maisto produktų, dažniausiai tik duonos, eidavo į už 5 km buvusias, taip pat lietuvių tremtinių gyventas, 32-ojo kilometro ir Moisos gyvenvietės. Dažnai jose maisto neužtekdavo net vietiniams darbininkams aprūpinti, todėl pasibaigus iš namų pasiimtoms atsargoms daugelis 5-ojo kilometro tremtinių buvo priversti badauti ir, kad išgyventi pirmąją vasarą,  rinko aplinkiniuose miškuose augusius grybus, uogas,  o dažnai tiesiog įvairias  žoles. Kadangi visoms tremtinių šeimoms neužtekdavo vienos barake įrengtos krosnelės, maistą, net pasibaigus vasarai ir atšalus orams, daugeliui tekdavo gamintis lauke, ant greta barakų sukrautų laužų.

Dauguma 5-ojo kilometro tremtinių dirbo aplinkiniuose miškuose: kirto medžius, genėjo, degino šakas, arkliais tempdavo rąstus iki vagonų pakrovimo punktų. Tremtiniams neturėjo tinkamų darbui rūbų ar apavo, todėl žiemą daugelis nušaldavo rankų ir kojų pirštus, veidus, ausis.

1949 m. pradžioje, iškirtus gyvenvietę supusius miškus, visi 5-ojo kilometro tremtiniai buvo perkelti į už 8-10 km į pietryčius buvusią Mostovkos gyvenvietę.

Kurį laiką į 5-ąjį kilometrą ir toliau būdavo atvežami dirbti aplinkinių kaimų gyventojai, kol 6-ojo dešimtmečio viduryje negyvenami, apleisti barakai buvo nugriauti ir miško kirtimo punktas panaikintas.