Emeldžakas

Rajonas: Aldano

Kraštas/respublika: Jakutijos ASSR

Valstybė: RSFSR

 Emeldžakas (rus. Эмельджак) – išnykusi žėručio kasyklų darbininkų gyvenvietė Aldano rajono teritorijoje. Žėručio ištekliai vietovėje rasti vietinių medžiotojų 1940 m. Gyvenvietė pradėta statyti 1942 m. Antrojo pasaulinio karo ir ankstyvais pokario metais Emeldžako kasyklose daugiausia dirbo kaliniai, kalinti Aldano apylinkėse veikusiuose lageriuose.

1950 m. kovą – balandį į Emeldžako kasyklas atvežta 15 lietuvių tremtinių iš Irkutsko srities. Dauguma jų iš Lietuvos ištremti 1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo masinių trėmimų metu. Tarp Emeldžako tremtinių buvęs Vytautas Sabatauskas 1941 m. birželį su tėvais ir broliu ištremtas į Komiją, 1946 m. pabėgęs į Lietuvą, 1948 m. antrą kartą ištremtas į Irkutsko kraštą, vėliau – Jakutiją. 1950 m. pavasarį visi šie tremtiniai iš savo tremties vietų išgabenti į Irkutsko oro uoste įrengtą perkėlimo punktą, iš ten – į Aldano rajono kasyklas.

Nuo 1949 m. Emeldžako žėručio kasyklos priklausė MVD valdomam trestui „Алданслюда“ (liet. „Aldansliuda“). Visa kasyklų ir tresto valdžia, išskyrus techninę – karininkai. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Emeldžako gyvenvietė labai išaugo. Pastatyta mokykla, vaikų darželis, kultūros namai – klubas. Tuo metu dauguma kasyklų darbininkų buvo masinių represijų aukos: tremtiniai Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, represuoti įvairių tautybių Raudonosios Armijos kareiviai, Antrojo pasaulinio karo metais patekę į vokiečių nelaisvę. Tremtiniai Emeldžake gyveno didelėse brezentinėse palapinėse (po 30 ir daugiau žmonių). Daugiausia į kasyklas atvežta vienišų (vienų ištremtų, tėvų ar sutuoktinių netekusių) tremtinių, todėl buvo įrengtos atskiros palapinės vyrams ir moterims. Vėliau pradėti statyti dideli lentiniai barakai. Dėl sudėtingo susisiekimo Emeldžakas buvo prastai aprūpinamas maisto ir kitais produktais. Tik apie 1952–1953 m., nutiesus kelią iki Aldano, į gyvenvietę pradėta pastoviai atvežti būtiniausių prekių.

Žėrutis Emeldžake buvo kasamas tiek atviruose karjeruose, tiek šachtose. Daugiausia dirbo jauni vyrai. Jie gręždavo, sprogdindavo uolas, atplaišas išgabendavo iš šachtų. Moterys dirbtuvėse iš bendros akmens masės atrinkdavo žėrutį.

1950 m. rugsėjo Emeldžake suimta Irena Jurkutė-Ašmantienė. Ji buvo kaltinama antisovietine agitacija dėl praeitoje tremties vietoje (Šamanka, Irkutsko sr.), tremtinių surengto vaidinimo – „koncerto repertuaro iškraipymo <...> išjuokusio darbo santykius Tarybų Sąjungoje“. Tremtinė nuteista 10 metų lagerio. 1954 m. gruodį bausmė sušvelninta. 1954–1956 m. I. Jurkutė-Ašmantienė gyveno tremtyje Jakutske.

6-ojo dešimtmečio viduryje keletui Emeldžako tremtinių buvo leista išvykti pas šeimas, gyvenusias tremtyje kituose Sovietų Sąjungos regionuose. V. Sabatauskas grįžo į Komiją, kur 1941 m. buvo ištremtas su šeima, Ona Gikarienė Girkontienė – Tomską. 1956–1959 m. dauguma Emeldžako tremtinių sugrįžo į Lietuvą. Nuo 1971 m. žėručio gavyba lėtėjo, o gyvenvietė nyko. 1998 m. Emeldžako gyvenvietė buvo panaikinta.