LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Martovkos tarybinis ūkis

Rajonas: Chabarų

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Martovka (rus. Мартовка) – 1920 m. įkurtas kaimas Chabarų rajone, apie 20 km į pietus nuo rajono centro, šiaurinėje Kulundos stepėje. Martovka buvo centrinė karves auginusio tarybinio ūkios gyvenvietė. Ūkiui priklausė 6 netoliese įkurti skyriai – gyvenvietės, kurios tuo metu buvo vadinamos tiesiog 1-a ferma, 2-ferma ir pan. Martovkos apylikėse ir tarybinio ūkios fermose gyveno daug ukrainiečių ir vokiečių, daugiausia menonitų kolonistų iš šiandieninės Ukrainos teritorijos, atvykusių į Altajų XX a. pradžioje. Kolektyvizacijos metu nemažai vokiečių įkurtų gyvenviečių ištuštėjo ir išnyko.

1941 m. liepos viduryje iš Slavgorodo geležinkelio stoties į Martovką sunkvežimiais ir jaučių traukiamais vežimais atvežta apie 80 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia iš Kaišiadorių, Trakų ir Varėnos rajonų, taip pat kelios šeimos iš Vilniaus ir Kauno miestų. Visi tremtiniai po kelias šeimas išskirstyti į netoliese buvusias tarybinio ūkio fermas. Į Martovkos kaimą velėsniais tremties metais gyventi persikėlė tik keli lietuviai.

2-oji ferma. Į šią fermą (dabartinė tiksli gyvenvietės vieta nežinoma) atvežtos 4 tremtinių šeimos (Cibarauskų, Kareivų, Navickų ir Pilipavičių). Tarp 17 tremtinių buvo tik vienas pilnametis vyras – 1943 m. tremtyje miręs Vladas Kareiva. Tinkamų gyventi patalpų tremtiniams gyvenvietėje nebuvo. Pirmąją vasarą visi lietuviai praleido gyvendami pradinės mokyklos patalpose. Čia jiems buvo skirta vasaros metu nenaudojamo mokyklos klasė – neįstinklintas, išlūžusiomis durimis kambarys, su paskubomis įrengtu pečiuku ir keliais kampuose sukaltais gultais. Rudenį, prasidėjus mokslo metams, visi tremtiniai iš mokyklos patalpų perkelti į darbininkų baraką.

Kartu su vietos gyventojai tremtiniai 2-oje fermoje dirbo žemės ūkio darbus: pavasarį jaučiais arė žemę, vasarą skuto velėnos plotus grūdams supilti, rudenį džiovino ir valė grūdus. Žiemą tremtiniai buvo išvežiojami po nedidelius Kulundos stepės miškelius, aprūpinti tarybinio ūkio gyvenvietes mediena.

2-oji ferma buvo nuošali ir skurdi gyvenvietė. Daugiausia čia gyveno rusai, taip pat kelios ukrainiečių ir kazachų šeimos. Visi namai, išsidėstę palei vienintelę gyvenvietėje gatvę, sulipdyti iš molio ir šiaudų. Iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos gyvenvietėje nebuvo elektros. Vienintelis susisiekimas su aplinkiniu pasauliu vyko per fermos ryšininką, kuris kasdien jodavo į Martovkos kaimą pranešti apie dienos darbo rezultatus, atvežti laiškų, prireikus į vienintelį apylinkėse medicinos punktą nugabenti sunkiai sergančius ligonius.

Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimo sąlygos 2-oje fermoje buvo tiesiog tragiškos. Tarybiniame ūkyje trūko darbo jėgos, dirbti laukuose ir prižiūrėti vaikus priverstos gyvenvietės moterys buvo išsekusios ir nuskurdusios. Gyvenimo sąlygas dar labiau apsunkino prastos sanitarinės sąlygos ir greitai plintančios infekcinės ligos. 1943 m. žiemą gyventojų sergamumas vidurių ir demėtaja šiltine 2-oje fermoje pasiekė epidemijos lygį. Ligas karo metais lydėjo nuolatinis badas.

Karo metais beveik kiekvieną savaitę fermos gyventojų būstuose vietos NKVD vykdydavo kratas, kurių metu buvo ieškoma paslėptų grūdų ar kitos tarybinio ūkio produkcijos. 1946 m. už antisovietinius pasisakymus suimta 2-os fermos tremtinė Veronika Navickienė. Krašto teismas ją nuteisė dešimčiai metų lagerio. Tuo metu V. Navickienė priežiūrėjo net septynis vaikus: penkis savo ir du 1943 m. tremtyje mirusios Jadvygos Pilipavičienės. Po teismo vyriausi Navickienės vaikai (Tadas ir Salomėja Navickai) parvežti į Lietuvą Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriaus Juozo Zakarausko ir Vilniaus 5-ųjų vaikų namų auklėtoja Antaninos Kuznecovos pastangomis. Kartu su Navickais į Lietuvą atvežti dar 76 vaikai. V. Navickienės dukros Bernadeta Marija, Marija Teresė ir sūnus Jonas, kartu su Algirdu ir Birute Pilipavičiais atsidūrė tame pačiame Chabarų rajone, Utiankos mieste veikusiuose vaikų namuose.

1941–1943 m. 2-oje Martovkos tarybinio ūkio fermoje mirė 4 iš 17 čia atvežtų lietuvių. Apie tremtinių palaidojimo vietas liudijimų beveik nėra išlikę. Atsiminimuose minima, kad fermos kapinės buvo prie nedidelio miškelio, tačiau dar lietuviams čia gyvenant jos buvo sunaikintos.

1956–1957 m. dauguma 2-oje fermoje vis dar gyvenusių tremtinių sugrįžo į Lietuvą

3-oji ferma(vėliau ši gyvenvietė pavadinta Rasvetu (rus. Рассвет) buvo nutolusi apie 18 km į šiaurės vakarus nuo Martovkos kaimo. Tai buvo viena didesnių Martovkos t.ū. priklausiusių gyvenviečių. 1941 m. liepą čia atvežė apie 5 lietuvių šeimas. Gyvenvietėje šalia didelių karvidžių veikė kalvė, septynmetė mokykla, parduotuvė, buvo pastatyta keletas barakų, dauguma žmonių gyveno žeminėse. Be vietinių gyventojų čia buvo daug tremtinių: 1942–1943 m. atvežtų Pavolgio vokiečių, 1949 m. – moldavų. Visi 3-ios fermos tremtiniai gyveno barakuose. Dauguma tremtinių moterų čia dirbo melžėjomis, taip pat ruošė šieną, dirbo kitus ūkio darbus.

6-ajame dešimtmetyje 3-ioje fermoje gyveno tik keli lietuviai. Iki 1958 m. dauguma jų sugrįžo į Lietuvą. Laikui bėgant barakai, kuriuose gyveno tremtiniai, mokykla ir kontora nugriauti. Gyvenvietės kapinės buvo apleistos (jose LGGRTC duomenimis galėjo būti palaidoti nemažiau kaip 3 lietuviai). Kapų vietą pavyko nustatyti tik pagal kadaise juos juosusios beržinės tvoros likučius. Kaimo kapinaitėse palaidotos 1945 m. mirusios Stefanijos Bortkienės palaikų vyko parvežti jos vaikai.

Dabar 3-ioje fermoje ( šiuo metu – Rasvete), gyvenama.

4-oji ferma(dabar vadinama Voschodu (rus. Восход) – gyvenvietė už 14 km į šiaurę nuo Martovkos kaimo. 1941 m. vasarą čia atvežtos 3 tremtinių šeimos (18 žmonių). 4-a ferma buvo nedidelis, kelių gatvių kaimelis. Tik pora namų gyvenvietėje buvo mediniai, dauguma, kaip ir kitose mažesnėse Kulundos stepių gyvenvietėse, suplūkti iš molio. Kaimelyje nuo seno gyveno daug ukrainiečių. Tremtiniai čia buvo apgyvendinti karo metais ištuštėjusiuose nameliuose. Ten, kaip ir kitose fermose tremtiniai daugiausia dirbo įvairius žemės ūkio darbus.

1957 m. dauguma 4-oje fermoje vis dar gyvenusių tremtinių sugrįžo į Lietuvą.

Tremtyje 4-oje fermoje mirė 4 lietuviai. Jų kapai, kaip ir dauguma Martovkos apylinkėse buvusių ankstyvųjų tremtinių palaidojimų neišliko.

 4-oje fermuoje (šiuo metu – Voschode) gyvenama.

5-oji ferma(dabar vadinama Beriozovka (rus. Берёзовка) – gyvenvietė už 6 km į šiaurės vakarus nuo Martovkos kaimo. Čia atvežta dauguma į Martovkos t.ū. patekusių tremtinių – apie 10 šeimų (20–30 žmonių).

5-os fermos gyvenvietėje buvo pastatyta apie 40 namų, dauguma moliniai, keli - mediniai. Veikė pradinė mokykla, parduotuvė. 5-ą fermą supo nedidelis beržynėlis. Dauguma gyventojų ukrainiečiai. Tremtiniai gyveno karo metu ištuštėjusiuose nameliuose arba moliu dengtose žeminėse. Patalpos buvo vargiai tinkamos gyventi, lyjant ar pradėjus tirpti sniegui jas užliedavo vanduo. Kaip ir 2-a ferma, taip ir ši gyvenvietė labai nukentėjo 1943–1944 m. kilusios vidurių šiltinės epidemijos metu. Paskutiniais karo metais gyvenvietėje taip trūko maisto, kad buvo uždaryta nebeturėjusi kuo prekiauti vietos parduotuvė. Fermoje dvėsė daug gyvulių. Atsiminimuose minima, kad per kelis metus čia išmirė 2/3 fermos galvijų. Tremtiniai ir vietiniai gyventojai čia gyveno skurdžiai. Jie buvo priversti stepėje medžioti įvairius graužikus. Žmones maitinosi jų mėsa, o kailiukus aplinkiniuose miesteliuose keisdavo į pieštukus, popierių ir kitus daiktus, kurių gyvenvietėje nebuvo. Vietos gyventojai gyveno nuolatinėje baimėje, jų būstuose nuolatos buvo vykdomos kratos.

1946–1947 m. apie 10 tremtinių pabėgo iš 5-os fermos gyvenvietės ir sėkmingai sugrįžo į Lietuvą. Kai kurie bėgo ir vėliau 1948–1950 m. Pokario metais iš 5-os fermos pabėgo beveik visos čiia ištremtos lietuvių šeimos. Daugeliui jų Lietuvoje pavyko išvengti areštų ar pakartotinių trėmimų.

XX a. pabaigoje 5-osios fermos gyvenvietė ištuštėjo. 2011 m. Barnaule vykstant tarptautinei konferencijai „Lietuva – Sibiras – 70 m.“, 5-os fermos apylinkėse lankėsi 1947 m. iš 5-os fermos su su mama pabėgęs Arimantas Dumčius. Gyvenvietės apylinkėse jam pavyko surasti lietuvių kapų, tarp jų 1944 m. nuo vidurių šiltinės mirusios A. Dumčiaus auklės Marijos Liutkutės kapą.

5-os fermos gyvenvietėje (šiuo metu – Beriozovkoje) gyvenama.