Belojarskas
Rajonas: Krajuškino (d.Pervomaiskojės)
Kraštas/respublika: Altajaus kr.
Valstybė: RSFSR
Belojarsko tarybinis ūkis (rus. совхоз „Белоярский“) – buvęs tarybinis ūkis Krajuškino (nuo 1960 m. Pervomaiskojės) rajono teritorijoje. Jam priklausė 5 fermos (ūkio padaliniai – darbininkų gyvenvietės) ir centrinė gyvenvietė (šiuo metu – Severno kaimas, rus. Северный).
Į Belojarsko tarybinį ūkį tremtiniai atvežti 1941 m. liepos mėn. Iš viso čia pateko apie 30 žmonių iš Kauno miesto ir rajono. Tarp tremtinių buvo žurnalistas, scenaristas, rašytojas, populiarių humoreskų ir feljetonų autorius Augustinas Gricius su šeima.
Tikslios daugumos Belojarsko tarybinio ūkio fermų gyvenviečių vietos nežinomos. Daugelis jų išnyko arba buvo įtrauktos į 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kuriamus naujus kolūkius ir pakeitė pavadinimus. Išlikusiais tremtinių liudijimais, dauguma iš Lietuvos atvežtų žmonių atsidūrė 5-oje tarybinio ūkio fermoje. Tuo metu savo plotu ir auginamu gyvulių skaičiumi tai buvo didžiausia ferma iš visų, priklausiusių tarybiniam ūkiui.
Pati 5-oji ferma buvo nedidelė apie 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pastatyta gyvenvietė. Atvežus tremtinius čia stovėjo tik keli barakai ir mažesni gyvenamieji namai, pieninė, grūdų ir pašaro sandėliai bei dideli tvartai tarybinio ūkio karvėms ir arkliams. Karvių fermoje buvo ypač daug. Dalis į tvartus netilpdavo, todėl jos žiemodavo nedidelėse, menkai nuo šalčio apsaugodavusiose pašiūrėse. Pasak Vytautos Mitkaitės, vietiniai žmonės tremtiniams pasakojo, kad 5-os fermos gyvenvietė buvo pastatyta iš sugriautų išbuožintų vietinių aplinkinių kaimų ūkininkų namų. Fermos gyvenvietė buvo įkurta lygumose, nedideliame beržyne, aplink nebuvo didesnių miškų ar vandens šaltinių. Geriamo vandens gyventojams ir gyvuliams tiekdavo gręžinys.
Netoliese 5-os fermos gyvenvietės buvo senesnis kaimelis (pavadinimas nežinomas). Čia gyveno dauguma vietinių tarybinio ūkio darbininkų. Kaimelyje veikė pradinė mokykla, tarybinio ūkio kontora, nedidelė parduotuvė (karo metais ji nedirbo).
Karo metais į fermą atvežta kalmukų ir Pavolgio vokiečių tremtinių.
Tremtiniai, daugiausia moterys ir keli senyvo amžiaus žmonės, dirbo įvairius žemės ūkio darbus. Pavasarį sodindavo bulves, rudenį jas kasdavo, ruošdavo silosą, plovė tvartus ir t.t. Vienoje iš fermų buvusiai Panemunės valsčiaus gydytojai Marijai Česlovai Abaravičienei pavyko įsidarbinti medike vaikų darželyje.
1942 m. vasarą apie 10 tremtinių iš Belojarsko tarybinio ūkio buvo išvežti į Jakutiją. Didesnė dalis jų buvo išlaipinti Jakutske, kiti – išgabent į tremties vietas Ust Janos rajone. 5-oje fermoje likę tremtiniai gyveno beveik atskirti nuo aplinkinio pasaulio. Pasak V. Mitkaitės, karo metais dažnai vėluodavo net mėnesinės tremtinių registracijos rajono komendatūroje, todėl palaipsniui 1943–1944 m. pavieniai tremtiniai išdrįso iš fermų keltis į kitas didesnes rajono gyvenvietes, daugiausia Oziorkų geležinkelio stotį.
Pokario metais Belojarsko tarybinio ūkio gyvenvietėse galėjo likti apie 10 lietuvių tremtinių. 1946–1947 m. dauguma jų pabėgo į Lietuvą.
Kapinės. Apie tremtinių laidojimo vietas Belojarsko tarybinio ūkio gyvenvietėse beveik neišliko.