Tengos tarybinis ūkis

Rajonas: Ongudajaus

Autonominė sritis: Gorno-Altajskaja aut. sr. (d.Altajaus Respublika)

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Tengostarybinis ūkis (rus. Теньгинский совхоз) – buvęs gyvulininkystės (avių, karvių) Ongudajaus rajone, išsidėstęs apie 40 km į šiaurės vakarus nuo rajono centro. Vietos gyventojų altajų kalba „Tenga“ reiškia „platus“. XX a. pradžioje dauguma šių  žemių priklausė vietiniam bajui[1], kuris buvo represuotas, o visos jo valdos nacionalizuotas. Tengos tarybinis ūkis buvusiose bajaus žemėse įkurtas 1931 m. ir netrukus tapo vienu didžiausių tokių ūkių visoje dabartinės Altajaus Respublikos teritorijoje. Jam priklausė centrinė gyvenvietė – Tengos kaimas (rus. Теньга) ir trys netoliese (2–8 km atstumu) veikusios fermos. Visos gyvenvietės išsidėsčiusios kalnuose, apie 1–1,2 km virš jūros lygos. Jos buvo pasiekiamos tik negrįstais, retai naudojamais kalnų tarpekliais ir perėjomis.

Tremtiniai iš Lietuviai į Tengos kaimą ir jį supančias fermas atvežti l941 m. liepos 14 d. iš Bijsko geležinkelio stoties, po daugiau nei savaitę trukusios kelionės (apie 300 km) sunkvežimiais Čiujos traktu. Iš viso Tengos tarybiniame ūkyje atsidūrė apie 330 tremtinių. Dauguma jų – tarnautojų, mokytojų šeimos su seneliais ir mažais vaikais iš dabartinių Šiaulių ir Mažeikių rajonų. Tarp tremtinių buvo 20 Lietuvos žydų, 10 lenkų, 2 rusai ir 1 vokietė. Į Tengos tarybinį ūkį ištremti politikas ir diplomatas Vladas Masiulis[2], vienos seniausių Lietuvos konditerijos įmonių „Rūta“ įkūrėjo Antano Gricevičiaus žmona Juzefa ir sūnus Antanas. Tengos tarybiniame ūkyje atsidūrė ir buvusi Varšuvos radio diktorė Aldona Jablonska, 1939 m. internuota Lietuvoje, 1941 m. ištremta į Altajaus kraštą. Iš Tengos apylinkėse atsidūrusių žmonių į Lietuvą nesugrįžo daugiau nei 40 tremtinių.

Atvežti į Tengos tarybinį ūkį tremtiniai buvo išskirstyti į fermas ir joms tuo metu priklausiusias gyvenvietes. Tik nedidelė dalis žmonių palikti centrinėje tarybinio ūkio gyvenvietėje – Tengos kaime. Į 1-ąją fermą patekę tremtiniai buvo apgyvendinti Šibos (rus. Шиба)kaimelyje, į 2-ąją – Kara Kobuose (rus. Кара Кобы). 3-ąją fermą sudarė trys gyvenvietės: Ozernojė (rus. Озёрное) arba 3-osios fermos gyvenvietė, Keksa (rus.Кекса) ir Barbokas (rus.Барбок). Visose  buvo lietuvių tremtinių.

Tengos kaimas.1941 m. liepą į Tengos kaimą buvo atvežtos tik kelios tremtinių šeimos. Tenga – 1856 m.  įkurtas kaimas, centrinė Tengos tarybinio ūkio gyvenvietė, esantį 35 km į šiaurės vakarus nuo rajono centro Ongudajaus. Tai buvo vienas didesnių kaimų regione. XX a. viduryje m. čia gyveno apie 400 žmonių. Tenga buvo išsidėsčiusi kairiajame Ursulo upės krante, netoli Tengos ir Ursulo santakos, kalnuotoje teritorijoje, daugiau nei 1,2 km aukštyje virš jūros lygio. Kaime veikė tarybinio ūkio administracija, ligoninė, septynmetė mokykla, vaikų darželis ir duonos kepykla, turėjusi aprūpinti duona visas aplinkines Tengos t.ū. gyvenvietes. Tremtiniai čia gyveno būstuose kartu su vietiniais gyventojais.

Visose Tengos tarybinio ūkio gyvenvietėse žmonės gyveno visiškame skurde. Dauguma darbų buvo sezoniniai. Žiemą, kai piemenys sugrįždavo iš gyvulių ganomų laikų ir nevykdavo žemės ūkio darbai, daugelis žmonių čia neturėjo jokio pajamų šaltinio. Tengos gyventojų kasdienybę Algimantas Ruškys prisiminė: „Reikia pasakyti, kad ir vietiniai gyventojai gyveno varganai. Karo metu jie pusbadžiavo kaip ir mes. Jiems buvo lengviau, nes ir iki karo jie ne ką geriau turėjo. Tuo atžvilgiu buvo užsigrūdinę: vieni tyliai ir santūriai keikė gyvenimo sąlygas, kiti gėrė kažką panašaus į samagoną ar pilstuką ir buvo viskuo patenkinti. Gerdavo, aišku, ne taip dažnai, nes neturėjo už ką gerti.“

Tremtinių buitis buvo dar skurdesnė. Beveik visiems į Tengos tarybinio ūkio gyvenvietes atvežtiems žmonėms trūko gyvenamo ploto. Dalis tremtinių gyveno tvartuose,  atokiau nuo gyvenviečių buvusiose laikinose šienu dengtose palapinėse ar kitose nuolatiniam gyvenimui visiškai netinkamose vietose.

Didesnėse gyvenvietėse, kur tremtiniams buvo gyvenamo ploto, tačiau  būstuose nebuvo net stalų, kėdžių, krosnių ar sutvarkytų grindų.

Pirmaisiais metais tremtyje beveik visos Tengos apylinkėse atsidūrusios tremtinių šeimos turėjo kęsti badą. Pagal 1941-1947 m. galiojusią maisto kortelių sistemą, parduodami produktų kiekiai karo metu vis mažėjo.

Daugelį tremtinių nuolatinis maisto trūkumas vertė vogti grūdus ar pieno produktus iš fermoms priklausiusių sandėlių. Kaip prisimena Romualdas Baltutis: „Beveik visus 7 metus, kiek čia gyvenau, pagrindinis maistas buvo vogti grūdai, kuriuose virdavome ir valgydavome. Visa tai darydavome paslapčia, vaikai lauke budėdavo ir skubiai pranešdavo apie netikėtą svečią. Žiemą varydavo arklius kariuomenei iš Mongolijos, daug jų likdavo nudvėsusių nuo bado ir ligų. Su pjūklu juos supjaustydavome ir suvalgydavome, man tokią operaciją teko kartoti kokia dvidešimt kartų. Vasaros maistas buvo žolė – laukiniai svogūnai, rūgštynės, rabarbarai. Maistas buvo ruošiamas be riebalų, druskos, cukraus – tokių dalykų čia nebuvo“.

Taip pat žmonės vogdavo žiemą gyvulių pašarui naudojamas sėmenų, burokų išspaudas. Vietiniams Tengos tarybinio ūkio darbininkams ir ūkio administracijai vagystės buvo savaime suprantama kasdienybės dalis. Tremtiniams tokie „nerašyti įstatymai“ negaliojo ir jų gyvenamose patalpose buvo reguliariai daromos kratos. Beveik visi tremtinių areštai Tengos t.ū. buvo būtent apkaltinus vagystėmis. Danutė Angelė Dilytė-Bernotienė prisiminė: „Kartą Dilienė su Jakučioniene pjovė malkas. Po darbo Jakučionienė dar turėjo saugoti kviečių sandėlį.  Žinoma, ji pasirūpino, kad jai artimiausi žmonės apsirūpintų maistu. Maišelį kviečių ji pripylė Dilienei, kuri parsinešusi į baraką paslėpė po grindimis iškastoje duobėje. Po to su maišeliu į sandėlį nusėlino Debailienė. Prisipylė pilną maišelį kviečių ir parsinešus namo džiaugėsi, kad artimiausiu metu neteks badauti. Jos nelaimei, maišas buvo kiauras ir kitą rytą atėjęs prie kviečių krūvos brigadininkas pastebėjo grūdų takelį, kuriuo sekdamas nuėjo iki barako, kuriame gyveno vagis. Debailienė su Jakučioniene buvo perduotos teismui. Teismas turėjo būti Ongudajuje ir moterims grėsė kalėjimas. Tremtiniai sunerimę laukė teismo sprendimo. Visų nuostabai moterys buvo neįkalintos ir grįžo į fermą. Pasirodo, viena iš jų teisėjai padovanojo auksinį žiedą, o kita – suknelę. Nors jas į kalėjimą nepasodino, bet metus ar dvejus joms iš uždarbio atskaitė dalį pinigų.“ Aprūpinimas maistu pagerėjo tik pokario metais, kai žmones pasiekė pirmieji siuntiniai iš Lietuvos, padaugėjo parduodamų produktų. Tuo metu daugelis tremtinių jau buvo įsirengę daržus, užsiauginę bulvių ar įsigiję gyvulių, dažniausia vištų, rečiau – karvių. Nepaisant to, maisto stygius buvo jaučiamas iki pat 5-ojo dešimtmečio pabaigos.

Nuolatinis maisto trūkumas, ankštos, antisanitarinės būklės gyvenamos patalpos Tengos apylinkėse lėmė ypač aukštą tremtinių sergamumą infekcinėmis ligomis. Daugiausia sergančių – mažamečiai vaikai. Vietos NKVD ataskaitose pažymima, kad vien 1941 m. rugsėjį Tengos t. ū. 1-oje ir 3-oje fermoje buvo užfiksuota 17 sunkiai sergančių vaikų, 9 iš jų su tymų požymiais[3]. Gydymo sąlygų  Tengos apylinkėse nebuvo. Tengos kaime buvusios ligoninės personalą sudarė vos kelios slaugės ir viena felčerė. Gintautas Kazlauskas, vienas iš vaikų atsidūrusių Tengos ligoninėje prisiminė: „1941 m. rugpjūčio 2 d. sesutė mirė. <...> Mama labai stengėsi, kad nors aš išlikčiau gyvas, bet vilčių beveik nebuvo... Mano sustingusiu kūnu šliaužioji utelės, aš gulėjau be sąmonės užmerktomis akimis, o kiek tai tęsėsi – nežinau... Vieną kartą užėjusi į palatą medicinos sesuo nustebo, kodėl aš dar čia, o ne lavoninėje...“[4] Infekcinių ligų susirgimų buvo užfiksuojama ir vėliau. Pavyzdžiui, 1949–1950 m. žiemą Tengos kaime ir keliose gretimose fermose kilo difterijos epidemija, nusinešusi ir kelių tremtinių gyvybes[5].

Tengos tarybiniame ūkyje tremtiniai dirbo įvairius, daugiausia sezoninius, darbus: ganė avis, karves, arklius, arė, sėjo, šienavo, kūlė javus ir t.t. Apie pirmus darbus Algimantas Ruškys rašė: „Vyresniems kaip 12 metų buvo įsakyta eiti į darbą. Kadangi atvažiavo tik keli suaugę vyrai (dauguma jau Lietuvoje buvo atskirti ir pateko į lagerius), tai visiems – ir vyrams, ir moterims išdavė dalgius, ir visa tremtinių kolona patraukė į pievas statyti komunizmo. Didžiąją tremtinių dalį sudarė miestiečiai, mažai turėję supratimo apie žemės ūkio darbus. Daugumą moterų išvežė apsirengusias gerais rūbais, kurie visai netiko tokiems darbams. Pievose judėjo margas karnavalas. Iš žolės pjovimo nieko neišėjo – moterys niekada nebuvo dirbusios tokio darbo. Laikui bėgant, viskas susitvarkė. Tremtinio gyvenimas išmokė ir moteris dalgiais dirbti.“[6]

Vasarą ir iki pat vėlyvo rudens daugelis darbingų žmonių (moterų ir paauglių) fermose negyvendavo, o būdavo kilnojami dirbi ir gyventi prie savo darbo vietų, pvz. šienaujamų laukų. Kiti dirbdavo piemenimis ir melžėjomis ir visą vasarą praleisdavo šalia gyvulių ganyklų. Žiemą daugelis tremtinių likdavo be nuolatinio darbo, todėl turėdavo kasdien ieškoti būdų kaip išmaitinti savo šeimas. Kai kurios tremtinės, neturėdamos pragyvenimo šaltinio, užsiimdavo „spiritizmu“ – eidavo burti ateities vietiniams aplinkinių kaimų gyventojams. Ši praktika ypač buvo paplitusi karo metu. Dalis fiziškai pajėgesnių tremtinių žiemą buvo siunčiama į miškus, kirsti medienos tarybinio ūkio reikmėms. 1943 m. žiemą dirbant miške sunkiai sužalotas nuvirtusio nukirsto medžio tragiškai žuvo vos trylikos metų Algimantas Žąsinas. Tai buvo pirmas nelaimingas atsitikimas darbo metu Tengos apylinkėse ir didelis sukrėtimas lietuvių tremtinių bendruomenei.

Tik 6-ojo dešimtmečio pradžioje – viduryje tremtiniams pavyko kiek geriau įsitvirtinti Tengos t. ū. gyvenvietėse. Tuo metu dauguma jų gyveno centrinėje gyvenvietėje – Tengos kaime. Kai kurie rado ir pakankamai gerai apmokamus darbus ar gavo leidimus išvykti iš Tengos tarybinio ūkio studijuoti. Pavyzdžiui, 1950 m. Romualdui Grigaliui buvo išduotas NKVD leidimas vykti mokytis Gorno Altaisko zooveterinarijos technikume[7]. Tais pačiais metais ten mokėsi dar  7 lietuviai. Baigęs mokslus R. Grigalis buvo paskirtas veterinarijos punkto vedėju viename iš Ongudajaus rajono kolūkių.

Kultūrinis ir religinis tremtinių gyvenimas Tengos t. ū. nebuvo aktyvus. Centrinėje gyvenvietėje, kur buvo daugiau vietinių ir valdžios pareigūnų, visos religinės šventės buvo minimos tik paslapčia. Nuošalesnėse gyvenvietėse tremtinių laisvalaikis buvo varžomas kiek mažiau.

Pirmaisiais tremties metais mokytis galėjo tik nedaugelis į Tengos t. ū. ištremtų lietuvių vaikų. Visame tarybiniame ūkyje veikė vos kelios mokyklos.  Tengos kaime veikė septynmetė mokykla. Mokyklos buvo labai skurdžios ir prastai aprūpinamos. Mokykloje trūko net elementariausių mokymosi priemonių: popieriaus, rašalo, plunksnakočių. Mokiniai rašydavo ant įvairių senų blankų, rašalą gaminosi iš suodžių.

1942 m. apie 60 žmonių iš Tengos t. ū. gyvenviečių buvo išvežti į Jakutijos šiaurę. Dauguma jų atsidūrė Bykovo ir Muostacho gyvenvietėse Buluno rajone arba Kuogastache, Ust Janos rajone. Panašiu metu kelios tremtinių šeimos, kurių materialinė padėtis buvo kiek geresnė nei daugumos, iš Tengos ir jos fermų persikėlė į Bijską ar kitas didesnes Altajaus krašto gyvenvietes.

1947 m. liepą trys vaikai iš Tengos buvo parvežti į Lietuvą: Algimantas Jakučionis (tuo metu 6 metų amžiaus, po mamos Elenos Jakučionienės mirties (žuvo 1945 m. užmušta žaibo) tremtiniai neleido atiduoti jo vaikų namus), Birutė Latakaitė (17 m., 1948 m. suimta ir grąžinta į Altajaus kraštą.) ir Irena Strockytė (13 m.)[8].

1947 m. rudenį dėl blogų gyvenimo sąlygų prasidėjo masiniai tremtinių pabėgimai iš Tengos. 1947–1948 m., pagal LGGRTC duomenis, pabėgo 123 žmonės, daugiausia iš 1-os ir 3-ios fermų gyvenviečių (daugiausia iš – Šibos ir Keksos gyvenviečių). Bijske gyvenę tremtiniai bėgliams slapčia pirkdavo traukinių bilietus. Daugiau nei 80 žmonių bėgusių iš Tengos tarybinio ūkio vėliau vėl buvo represuoti – suimti ir grąžinti į tremtį arba  ištremti vėlesnių  trėmimų metu.

Po masinių tremtinių pabėgimų daug  Tengos t. ū. gyvenviečių ištuštėjo ir sunyko. Po 1956–1958 m. vykusių paleidimų, dauguma Tengos t. ū. likusių tremtinių gyveno  Tengos kaime. 1990 m. čia vis dar gyveno buvusi tremtinė Ieva Steponaitė-Ercevičienė (D‘Erceville).

Šiuo metu Tengoje gyvenama.

Kapinės. Tremtyje Tengoje tarybinio ūkio gyvenvietėse, LGGRTC duomenimis, mirė 42 Lietuvos tremtiniai. Beveik pusė mirusiųjų (20) – iki 12 m amžiaus vaikai. Iš 15 Tengos apylinkėse gimusių vaikų tremtyje mirė 5. Tremtiniai buvo laidojami tiek bendrose Tengos t.ū. gyvenviečių kapinėse, tiek atskirose lietuvių kapinaitėse. Iš viso Tengos tarybinio ūkio teritorijoje buvo keturios kapinės, kuriose laidoti lietuviai: Tengos kaime ir kiekvienoje fermoje (t .y. Šiboje, Kara Kobuose ir Ozernojoje).

Tikslus kapinėse prie Tengos kaimo palaidotų lietuvių skaičius nežinomas. Dauguma jų ligoninėje mirę tremtiniai, atvežti gydyti iš aplinkinių fermų. Atsiminimuose minimo 6 mirusių tremtinių pavardės. Bendrame sąraše pateiktos mirusiųjų tremtinių iš visų Tengos t. ū. gyvenviečių.

1990 m. į Tengos t. ū. apylinkes ir išlikusias tremtinių kapines vyko buvusių Tengos tremtinių ir  jų artimųjų ekspedicija. Kaimo kapinėse jie pastatė aukštą bendrą medinį kryžių su išraižytu užrašu – „Negrįžusiems“. 1991 m. buvusiose Tengos t. ū. gyvenvietėse ir jų kapinėse lankėsi Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komiteto organizuota ekspedicija, vadovaujama Antano Sadecko, 2012 m. – bendrijos „Lemtis“ ekspedicija, vadovaujama Gintauto Aleknos, kurios metu kryžius vis dar stovėjo.