Vysokaja Griva

Rajonas: Pankrušichos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

 Vysokaja Griva (rus.Высокая Грива) – XVIII a. pabaigoje įkurtas kaimas Pankrušichos rajone, apie 22 km į šiaurės rytus nuo rajono centro.

Tremtiniai iš Lietuvos į Vysokaja Grivą atvežti 1941 m. liepos viduryje. Iš viso čia pateko apie 110 tremtinių. Dauguma jų iš Rokiškio rajono, keletas asmenų – iš Biržų rajono. Tarp tremtinių buvo IV Lietuvos Respublikos Seimo (1936 09 01–1940 07 01) narys Juozas Kalpokas su šeima.

Iš pradžių visi į Vysokaja Grivą atvežti tremtiniai buvo apgyvendinti ne pačiame kaime, o už 2–5 km nuo jo buvusiame miško kirtimo punkte (kai kur minimas kaip Burlinsko medelynas). Tai buvo nedidelė miško gilumoje iškirsta aikštelė, kurios viduryje pastatytos stalių dirbtuvės, vienas didelis rąstinis barakas ir keletas mažesnių medinių namelių. Dauguma tremtinių apgyvendinti barake, gausesnės šeimos išskirstytos į namelius ar stalių dirbtuvėse įrengtas patalpas. Beveik visi tremtiniai iškart pradėjo dirbti  miško ruošos darbus. Jie kirto medžius, genėjo šakas, ruošė medienos kaladėles (vadinamąsias „čiurkas“) traktorių kurui. Keletas vyrų dirbo stalių dirbtuvėse, kur gamino slides, šaukštus ir kitus medinius reikmenis frontui. Kadangi visos gyvenamos patalpos buvo perpildytos, jau 1941 m. rudenį dalis čia buvusių tremtinių išvežti į kitą miško punktą – Lukovskij Kordoną šalia Lukovkos kaimo. Likusieji ir toliau gyveno medelyno teritorijoje. 1943 m. keturios moterys mobilizuotos ir išvežtos dirbti į Barnaule veikusias karines gamyklas, karo metu evakuotas iš vakarinių Sovietų Sąjungos teritorijų.

Gyvenimo sąlygos Vysokaja Grivoje buvo sunkios. Dauguma tremtinių badavo. Didėjant  mirštamumui, liko daug beglobių vaikų ir paauglių. 1943 m. tremtyje suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio Juozas Kalpokas. 1953 m., besibaigiant kalinimo laikui, jis mirė. J. Kalpoko kalinimo ir palaidojimo vieta nėra žinoma.

1945 m. tremtinius iš barako miškuose pradėta perkelti į Vysokaja Grivos kaimą. Iki 1946 m. buvo perkeltos visos tremtinių šeimos. Gyvenamuoju būstu kaime žmonės turėjo pasirūpinti patys. Vieni nuomavosi patalpas pas vietinius, kiti kasėsi žemines ar statėsi trobeles iš medienos atliekų. Vysokaja Griva tuo metu buvo didelis, padrikai išsidėstęs kaimas, dviejų kolūkių ir miško pramonės ūkio centras. Kaime veikė vidurinė mokykla, buvo ambulatorija su felčeriu. Kaime gyveno nemažai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje į Altajaus kraštą atsikėlusių ukrainiečių. Vysokaja Grivoje tremtiniai, daugiausia moterys ir paaugliai, kartu su vietiniais ir toliau dirbo miško kirtavietėse. Vyresnės moterys taip pat dirbo veltinių fabrike, mezgė pirštines, kojines.

1947 m. iš tremties Vysokaja Grivoje pabėgo apie 40 iš tuo metu 50 čia gyvenusių tremtinių. Dar keletas žmonių pabėgo vėliau – 1949 m. Pasak Dalios Šakalytės-Lokušiūnienės, žmones bėgti skatino kaime tremtinius prižiūrėjęs komendanto padėjėjas, pažadėjęs, kad kol galės, niekam nepraneš apie jų dingimą. 1948–1949 m. dauguma šių žmonių buvo sulaikyti Lietuvoje ir grąžinti į tremtį (kai kurie į Vysokaja Grivą ar rajono centrą – Pankrušichą). Dalis pilnamečių bėglių prieš sugrąžinimą į buvusias tremties vietas buvo teisiami, iki 3 metų kalinami lageriuose. 1957 m. daugumai į tremtį sugrąžintų lietuvių ar Vysokaja Grivoje vis dar gyvenusių tremtinių buvo leista išvykti į Lietuvą. Vysokaja Grivos kaimas išliko.

Kapinės.Vysokaja Grivoje mirę tremtiniai (LGGRTC duomenimis – 9 asmenys) buvo laidojami bendrose kaimo kapinėse. Atsiminimuose minima, kad lietuviai palaidotus ten savuosius aptvėrė medine tvora.