Inia

Rajonas: Šelabolichos

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

  Inia (rus. Иня) – kaimas Šelabolichos rajone (1929–1944 m. ir 1963–1985 m. Pavlovsko rajone), esantis 11 km į šiaurę nuo rajono centro, kitame Obės krante. Įkurtas 1721 m.

1941 m. liepą Obės upe iš Barnaulo į Inią baržomis atplukdyta apie 50 tremtinių iš Lietuvos, daugiausia ūkininkų šeimų iš Anykščių, Kupiškio ir Rokiškio rajonų. Iš pradžių tremtiniai apgyvendinti nuošaliau nuo kaimo – už kelių kilometrų miško pakraštyje stovėjusiame barake. Rudens pabaigoje jiems buvo leista persikelti į kaimą. Inia tuo metu buvo nedidelė gyvenvietė, apsupta miškų ir upių. Vietiniai čia gyveno mažuose rąstiniuose nameliuose ir žeminėse. Gyvenvietėje veikė lentpjūvė, stalių dirbtuvės, kalvė ir mokykla. Dauguma tremtinių čia apsigyveno vietinių rusų būstuose, keletas šeimų įsikūrė stalių dirbtuvėse. Tremtiniai Inioje daugiausia dirbo miško ruošos darbus – kirto medžius, genėjo, degino šakas.

1942 m. vasarą beveik pusė Inioje gyvenusių tremtinių buvo išvežti į Jakutiją. Dauguma jų atsidūrė šiaurėje – Bykove, Buluno rajone. 1943 m., praėjus dviem metam po mamos mokytojos Bronislavos Vilkonienės mirties, Kęstutis Vilkonis ir Jūratė Vilkonytė buvo išvežti iš Inios į tame pačiame rajone buvusį Iljinkos kaimą ir apgyvendinti NKVD vaikų namuose. 1948 m. gruodį abu vaikai išvežti į vaikų namus Lietuvoje.

1947–1948 m. iš tremties Inioje į Lietuvą pabėgo 6 tremtiniai. 5 iš jų, Motiejūnų šeima iš Viešintų, Anykščių rajono, 1948 m. gegužės masinio trėmimo metu buvo ištremti antrą kartą (į Krasnojarsko kr., Kedrovyj Logo gyvenvietę, Manos r.). Dauguma Inioje vėliau vis dar gyvenusių tremtinių iki 1963 m. sugrįžo į Lietuvą. Kaime gyventi liko vos keletas lietuvių. Tarp jų – po kalinimo Rešotų lageryje (Krasnojarsko kr.) atvykęs buvęs geležinkelio tarnautojas Vladas Saldauskas. 1965 m. jis mirė ir buvo palaidotas Inios kapinėse.

1982 m. K. Vilkonis ir J. Vilkonytė-Stepulaitienė lankėsi buvusioje tremties vietoje. Inios kaimas išliko, bet buvo sunykęs. 7-ajame dešimtmetyje sustojus miško darbams, daugelis vietinių išsikėlė į didesnes aplinkines gyvenvietes. Dalis tremtinių gyventų namų buvo nugriauti ar apleisti. Tuo metu kaime vis dar gyveno vienas lietuvis – 1941 m. iš Kupiškio rajono, Adolinavos kaimo ištremtas Juozas Navickas. Buvę tremtiniai tuo metu lankėsi ir Iljinkos kaime, kur 1943–1948 m. praleido vaikų namuose. Tuo metu vaikų namai jau buvo seniai uždaryti, buvę jų pastatai – nugriauti.

Šiuo metu Inioje  gyvenama.

Kapinės. Inioje mirė 7 tremtiniai. Visi palaidoti bendrose kapinėse, atitvertoje teritorijoje. J. Vilkonytė-Stepulaitienė 1982 m. lankiusi kapines rašė: „Lietuvių kapeliai aptverti ir yra rusų kapinėse. Yra trys dideli pušiniai kryžiai, ant jų matyti išrašytos pavardės, kas už tos tvorelės palaidoti, 5-7 viename kapinyne. Du kryžiai buvo visai nupuvę ir nukritę, nugriuvę. Mes su broliu ir vaikais Navicko padedami juos atstatėme, trečiąjį atitiesinome, nes buvo pasviręs. Ant visų kapelių prisodinome tulpių, pinavijų, krokų, narcizų ir rūtų. Mes mamos palaikų negalėjom parsivežti, nes net Navickas nežinojo, kuris kapelis iš tų gali būti jos.“