Kirpičikai

Rajonas: Troickojės

Kraštas/respublika: Altajaus kr.

Valstybė: RSFSR

             Kirpičikai (rus. Кирпичики) – nedidelė išnykusi darbininkų gyvenvietė Troickojės rajone, už 2–4 km nuo rajono centro.

            Kirpičikai buvo Troickojės kaimo pramonės artelės pagalbinis ūkis. Čia veikė primityvi, po atviru dangumi įrengta plytinė, dėl kurios gyvenvietei ir suteiktas Kirpičikų (Кирпичики – liet.plytos, plytelės) pavadinimas, odų apdirbimo dirbtuvės, žemės ūkio įrankių sandėliai. 1941 m. vasarą čia atvežta apie 30 tremtinių iš Lietuvos. Tarp jų - Lietuvos žemės ūkio akademijos Dotnuvoje rektoriaus, 1934–1939 m. švietimo ministro Juozo Tonkūno žmona Janina Tonkūnienė ir vaikai Rimantas ir Vida. Be lietuvių, į Kirpičikus buvo ištremta keletas lenkų šeimų, karo metais – kalmukų.

            Vietinių gyventojų Kirpičikuose buvo mažai. Daugiausia į čia veikusias arteles dirbti atvykdavo Troickojės gyventojai. Tremtiniai buvo apgyvendinti nedidelėse medinėse lūšnose, po kelias šeimas. Gyvenamos patalpos buvo skurdžios, prastai apšildomos. Karo metais gyvenvietėje trūko malkų ir kito kuro, nebuvo degtukų. Malkas tremtiniai ruošdavo „nelegaliai“ – vakarais kirsdami aplinkinius beržynus, vėliau būstuose pakaitomis budėdavo, kad neužgestų žarijos.

Dauguma tremtinių dirbo Kirpičikų plytinėje: ruošė molį, formavo plytas, vežiojo jas deginti. Suaugusieji, o vėliau - ir vaikai, rudenį buvo varomi į priverstines talkas: rinkti po rugiapjūtės laukuose likusias varpas, rauti ir valyti cukrinius runkelius, gabenti grūdus į sandėlius. Šiuos darbus dirbti buvo verčiami ir nedarbingo amžiaus ar ligoti tremtiniai.

Apie gyvenimo sąlygas Kirpičkų kaimelyje Laima Katkevičiūtė-Kaupienė prisiminė: „Visą laiką stigo maisto. Gautos kelios bulvės ar lašelis pieno (už gyvulių ganymą) buvo šventė. Vėliau turėjome mažą daržą (kiek gali moteris su kastuvu susibedžioti). Ypač sunkus buvo 1943 m. pavasaris. Badavome. Rinkome dilgeles, iš jų virė sriubą ir taip maitinomės. Kadangi nebuvo druskos, žmonės ėmė tinti. Didžiausias džiaugsmas buvo labai retos atvirutės iš tėvelio [Jono Katkevičiaus (1909–1944), 1941 m. įkalinto Rešotų lageryje, Krasnojarsko kr]. Rašytos ant beržo tošies su plačiomis užtušuotomis cenzūros juostomis. Tėvelis vis prašė – išgyvenkit. Bet neišgyvenom. Į gyvenvietę įsisuko difteritas. Susirgo Rimas Tonkūnas. Jis išgyveno, o mano broliukas [Jonas Katkevičius, 1936–1943] mirė. Per daug buvo nusilpęs. Dar sužinojęs apie sūnaus mirtį, 1944 m. gale iš bado mirė ir tėvelis. Jam tuomet buvo 35 metai.“

Nepaisant nepriteklių laisvu nuo darbo metu Kirpičikų tremtinių vaikai buvo ruošiami nedidelėje, slaptoje lietuviškoje mokyklėlėje. V. Tonkūnaitė-Ramanauskienė prisiminė: „<...> namuose mamos organizavo pradinį mokymą: matematikos mokytoja buvo p. Sasanauskienė, mokiusi mus skaičiuoti, rusiškas spausdintines raides išmokė mama [Janina Tonkūnienė], o tokia p. Žigelienė [gal Veronika Gilienė Perekšlienė?] vedė fizinio lavinimo užsiėmimus ir mokė skambinti gamas ant pianino klaviatūros, kuri buvo nupiešta ant laikraščio, niūniuodama „do-re-mi“. Taip mane paruošę, 1944 m. išleido iš karto į antrą klasę. Dailyraščio niekas nesimokėme, nes nebuvo sąsiuvinių, tinkamo popieriaus. Ir mokykloje rašydavome ne į sąsiuvinius, o į senas brošiūras tarp eilučių, pačių pasigamintu rašalu.“

1942 m. Ivaškevičių šeima (ištremti iš Ivoškių kaimo, Šiaulių r.) iš Kirpičkų buvo išvežti į Jakutiją, Buluno rajoną, Tit Arų gyvenvietę. Pokario metais dalis tremtinių (tarp jų - Tonkūnai) persikėlė į Troickojės kaimą. Dalis likusiųjų 1946–1947 m. ryžosi iš tremties bėgti į Lietuvą. Bronių, Eimutį ir Aušrelę Gilius 1947 (1946) m. į vaikų namus Lietuvoje parvežė Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius Juozas Zakarauskas. Aušrelė Gilytė, tremtyje Kirpičikuose persirgusi maliarija, buvo tokia išsekusi, kad sugrįžus į Lietuvą sverė vos 25 kg (tuo metu jai buvo 13 metų). Ilgainiui ištuštėjusi Kirpičikų gyvenvietė išnyko.

Kapinės. Žinimas vienas tremtinys miręs Kirpičikuose. Apie palaidojimo vietą duomenų nėra.