Čelanas
Rajonas: Chorinsko
Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )
Valstybė: RSFSR
Čelanas arba Čelanas Nr. 1 (rus. Челан) – buvusi miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone (nuo 1961 m. Chorinsko rajono teritorijoje), 18 km į pietus nuo Verchnije Talcų kaimo. 1945–1948 m. Čelane veikė karo belaisvių japonų lagerio punktas. 1948 m. pavasarį lagerį panaikinus, Čelanas tapo viena iš Chandagajaus MMRP (nuo 1950 m. Baruno Tarbagatajaus MPŪ) darbininkų gyvenviečių.
1948 m. birželio 11 d. sunkvežimiais į Čelaną iš Onochojaus miesto geležinkelio stoties atvežta apie 180 lietuvių šeimų (apie 650 žmonių).
Buvęs Čelano lageris buvo išsidėstęs abipus nedidelio Chalsankos upelio. Vienoje upelio pusėje buvo administracijos darbuotojų ir jų šeimų, daugiausia rusų, barakas, kontora, kepykla, parduotuvė ir valgykla, kitoje – pirtis, lauko tualetas, iki pusės žemėmis apkasti nedideli karo belaisvių barakai (jų buvo apie 15) ir vienas išlikęs sargybos bokštelis. Čelane lietuviai buvo apgyvendinti japonų barakuose po 8–12 šeimų. Daugumoje barakų nebuvo atitvertų kambarių, todėl visi tremtiniai buvo priversti gyventi vienoje, sausakimšoje, purvinoje ir pilnoje blakių bei tarakonų patalpoje. Barakų viduje nebuvo įrengtų spintelių ar kitų patalpų tremtinių daiktams saugoti, todėl žmonės barakuose buvo priversti gyventi apsupti pūvančio maisto ir po darbo džiūstančių rūbų.
Atitrėmus lietuvius Čelanas daugiau nebesiplėtė – nebuvo statoma naujų gyvenamųjų ar visuomeninių pastatų, kuriama miško pramonės įmonių ar kitų įstaigų, būtinų didelei, retai apgyvendintame krašte įkurtai darbininkų gyvenvietei (pašto, medicinos punkto ir t.t.). Laiškus, siuntinius, o kartais ir maisto produktus į nuošalią Čelano gyvenvietę atgabendavo transportuojančiais medieną sunkvežimiais į Verchnije Talcus vykdavęs neformaliai paskirtas, pačių tremtinių išlaikomas „paštininkas“. Tai buvo sunkus ir alinantis darbas, kadangi sunkvežimiams neatvykus ar vairuotojams atsisakius kartu vežti tremtinį, „paštininkui“ tekdavo į už beveik 20 km buvusį kaimą per taigą vykti pėsčiomis. Kadangi pirmaisiais metais Čelane nebuvo net mokyklos, vaikus slapčia mokydavo tremtinės Apolonija Židonienė ir Valerija Jankevičienė. Tik 1949 m. pabaigoje į gyvenvietę buvo atsiųsta vietinė rusakalbė mokytoja. Atitvėrus vieno barako dalį įkurta nedidelė pradinė mokykla. Vyresni vaikai, kurie neturėjo nuolat dirbti, kad padėtų išlaikyti savo šeimas, mokslus tęsdavo Aukštutinių Talcų vidurinėje rusų mokykloje.
Pirmieji tremties metai Čelane buvo ypač sunkūs. 1948 m. vasarą gyvenvietėje užfiksuotas itin didelis tremtinių sergamumas. Labiausiai paplitusi buvo dizenterija, taip pat daug tremtinių sirgo vidurių šiltine, maliarija ir kitomis sunkiomis infekcinėmis ligomis. Gyvenvietėje nebuvo nei medicinos punkto, nei veikiančių dezinfekcijos kamerų. Gydytojas iš Verchnije Talcų į Čelaną atvykdavo kas savaitę, bet dėl didelio sergančių tremtinių skaičiaus, daugelis ligonių nesulaukdavo jokios pagalbos. Kiek vėliau, vietos administracijos siūlymu, „gydytoją“ numatyta rasti tarp į Čelaną atitremtų lietuvių. Gydytoju paskyrė Mykolą Petrikonį, buvusį Vaškų viršaitį, buvusi veterinarą. Jam skirdavo šiokių tokių tablečių ir tai buvo vaistai nuo visų ligų. Tikros medicininės pagalbos niekas neteikė. Tai buvo tik apsimetinėjimas. O vėliau neliko ir tų tablečių. Vien 1948 m. vasarą ir rudenį dėl negydomų ligų ir išsekimo Čelane mirė daugiau nei 30 tremtinių. Masinis sergamumas atslūgo tik 1949 m. pradžioje. Nuo ligų tremtinius ypač gelbėjo pirmieji siuntiniai iš Lietuvos. Viena tremtinių šeima gavo miltų maišuose paslėptą chininą. Tuo metu tai buvo vienintelė efektyvi priemonė kovojant su maliarija.
Čelano parduotuvėje nuolat trūko maisto. Dažniausiai čia buvo galima nusipirkti tik normuotos ant mazutu išteptų skardų kepamos duonos (per dieną 400 g – dirbančiamjam, 200 g – nedirbančiamjam). Negana to, į tremtinius labai nepatikliai žiūrėjo gyvenvietės administracija. Pirmuosius tremties mėnesius kiekvieną naktį vaikščiodami po barakus administracijos darbuotojai tikrindavo, ar kas nors nepabėgo. Taip pat jie sukčiaudavo skaičiuodami dažniausiai rusiškai nesuprantančių lietuvių uždarbius. Iš pirmojo atlyginimo daugeliui tremtinių buvo „išskaičiuotas“ maitinimas trėmimo metu.
Čelane lietuviai buvo nuolat sekami, veikė platus užverbuotų informatorių tinklas. 1949 m. už vaikų mokymą lietuvių kalbos (kitų tremtinių liudijimu – atsisakymą bendradarbiauti su MVD-MGB) suimta ir nuteista dešimt metų lagerio buvusi mokytoja Valerija Jankevičienė. Ji kalinta Ulan Udės kalėjime, vėliau perkelta į lagerį Čitoje, Užbaikalės krašte. V. Jankevičienės dešimtmetė dukra Regina Rūta išvežta į vaikų namus Kiachtos mieste, pietų Buriatijoje. 1955 m. V. Jankevičienė paleista iš lagerio ir grąžinta į tremtį Ulan Udėje. 1950 m. suimta ir nuteista dešimt metų lagerio septyniolikmetė Gražina Radzivonaitė-Naruškevičienė. Ji kaltinta antisovietine veikla, taip pat buvo verčiama prisipažinti, kad per kratą tarp jos užrašų rasti poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščiai yra jos pačios kūryba. G. Radzivonaitė-Naruškevičienė kalinta Ulan Udės kalėjime, vėliau Džidinlago lagerio punkte Naryne, Džidos rajone, 1951 m. perkelta į lagerį Chabarovsko srityje, 1954 m. grąžinta į tremtį Buriatijoje.
Dauguma tremtinių Čelane dirbo miškuose: tiek vyrai, tiek moterys kirto medžius, genėjo šakas, vyresnės moterys ir vaikai rinko sakus. Tiesti ir remontuoti kelius buvo surinkta dauguma 13–15 metų paauglių. Berniukai buvo suskirstyti į dvi kelininkų brigadas po 12 žmonių ir vadovaujami vietinio ruso meistro turėdavo kelių kilometrų ilgio ir apie 10 m pločio iškirsto miško ruožuose valyti šakas, pjauti ir rauti kalnų pušų kelmus. Išvalytais keliais iš kalnų arkliais ir jaučiais buvo traukiama mediena.
Didžioji dalis miškų aplink Čelaną jau buvo iškirsta karo belaisvių japonų, o kirtavietės buvo kuriamos daugiau nei 5 km nuo gyvenvietės. Dėl lėtos ir neefektyvios medienos gavybos Čelane, jau 1948 m. vasaros pabaigoje buvo numatyta statyti naujas miško darbininkų gyvenvietes greta dar neiškirstų miško plotų. 1948 m. rudenį tremtinių statybininkų brigados baigė statyti barakus naujai kuriamoje Erijos gyvenvietėje, 1949 m. – Chalsane, 1951 m. – Didžiajame (Bratskij) Kulyje. Pamažu į šias gyvenvietes perkelta dauguma tremtinių iš Čelano. 1948 m. žiemą kelios lietuvių šeimos nugabentos į nedidelį Čelano padalinį Solionyj Kliučių, kur veikė įrankių remonto dirbtuvės. Tremtiniai ir kiti darbininkai buvo apgyvendinti viename barake (jokių kitų pastatų Solionyj Kliučiuje nebuvo). Jie taisė, galando kirvius, pjūklus ir kitus darbo įrankius.
Kiekvieną vasarą dalis tremtinių iš Čelano buvo išsiunčiami plukdyti medienos Udos upe, statyti namų ar kirsti miškų į Verchnije Talcus. Nuo 1950 m. pradėta mechanizuoti miško pramonę – Čelane atsirado elektrinių pjūklų, miškavežių ir traktorių iškirstai medienai gabenti. Pjauti medžius elektriniais pjūklais išsyk tapo lengviau, bet darbo įrankiai buvo ganėtinai sunkūs, o ilgi kabeliai, jungiantys pjūklą su kilnojamąja elektros stotele, trukdė laisvai judėti miškingų kalnų šlaituose įkurtose kirtavietėse. Kadangi nei Čelane, nei aplinkiniuose kaimuose nebuvo kvalifikuotų vairuotojų, mechanikų, tremtiniai patys turėjo išmokti vairuoti, remontuoti traktorius ir gaminti jiems kurą – paruošti medines kaladėles, vadinamasias „čiurkas“.
Čelane mirę lietuviai buvo laidojami netoli gyvenvietės įkurtose didelėse kapinėse, greta sunykusių karo belaisvių japonų kapų. Lietuviai, perkelti į kitas Baruno Tarbagatjaus MPŪ gyvenvietes (Verchnije Talcus, Chalsaną, Bolšoj (Bratskij) Kulį, Šanatską), savo artimuosius laidojo Čelano kapinėse iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Iš viso čia palaidota apie 80 tremtinių, apie 50 iš jų mirė Čelane. 1956 m. kapinėse pastatytas kunigo Petro Jaso pašventintas paminklas visiems Čelane palaidotiems lietuviams atminti.
6-ojo dešimtmečio pradžioje miškai Čelano apylinkėse jau buvo iškirsti. Iki 1951 m. apie 50 tremtinių šeimų buvo perkelta į Chalsaną, apie 20 – į Verchnije Talcus, po 30 – į Onochojaus miestą ir Chara Kutulo gyvenvietę. 1952 m. paskutiniai Čelane gyvenę lietuviai perkelti į Bolšoj (Bratskij) Kulį.