Moiga

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

   Moiga (rus. Мойга) – 1948 m. rudenį įkurta laikina miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, už 45–50 km į rytus nuo Novoiljinsko. Moigos statybose daugiausia dirbo į Chutoro ir Tarbagatajaus kaimus atitiremti lietuviai. Nesenai iškirstame kalnų slėnyje, šalia nedidelio bevardžio upelio jie pastatė 4 barakus, porą gyvenamųjų namų administracijos darbuotojams, toliau nuo gyvenvietės – arklides ir įrankių remonto dirbtuves.

   1948 m. spalį į Moigoje pastatytus barakus buvo perkelti visi Chutoro ir Tarbagatajaus tremtiniai, taip pat lietuviai, gyvenę žeminėse, šalia Aukštutinės Ara Kuorkos gyvenvietės. Iš viso 1948 m. pabaigoje Moigoje gyveno apie 70 lietuvių šeimų (apie 280 žmonių). 1949 m. vasarą čia atitremta apie 20 moldavų šeimų (apie 80 žmonių). Žiemomis Moigos barakuose laikinai apsistodavo ir miškus kirsdavo kolūkiečiai iš aplinkinių kaimų.

    Gyvenvietė buvo kuriama paskubomis, todėl tremtinių barakai buvo įrengti nekokybiškai ir atmestinai – be pamatų, kad sulaikytų šilumą beveik iki pusės apipilti žemėmis. Jų viduje nuolat buvo drėgna ir šalta, žiemą dalis sienų apledėdavo. Barakų viduje po 3-4 lietuvių šeimas buvo suvaryta į nedideles lentomis atitvertas patalpas. Jų viduje buvo tik po kelis dviejų aukštų medinius gultus, nedidelį langą ir metalinę krosnelę, patalpoms apšildyti, maistui gamintis ir drabužiams džiovintis.

     1949 m. pabaigoje gyvenvietėje buvo pastatyta kepykla, pirtis, parduotuvė, pora barakų laikinai atvežamiems darbininkams ir klubas, kuriame medienos atliekomis atitvėrus atskirą patalpą buvo įrengta nedidelė pradinė rusų mokykla. Kadangi gyvenvietėje nebuvo šulinio, vandenį gyventojai semdavosi iš greta tekėjusio upelio. Apie 1950 m. per Moigą buvo nutiesta Chandagatajaus siaurojo geležinkelio linija.

     Dauguma Moigos tremtinių dirbo miškuose – gyvenvietės apylinkėse kirto, genėjo medžius, rinko sakus, arkliais ar jaučiaus miško keliais traukdavo rąstus iš kirtaviečių arba tiesė siaurojo geležinkelio liniją. Likusieji dirbo sandėliuose – rūšiuodavo, apdorodavo ir į vagonus kraudavo medieną. Fiziškai silpnesni tremtiniai buvo įdarbinti arklidėse arba įrankių remonto dirbtuvėse. Kad padėtų išmaitinti skurstančias šeimas, laisvu nuo darbo metu tremtiniai užtvenkė per Moigą tekėjusį upelį ir įrengė nedidelę molio maišyklą. Ji tiekdavo molį aplinkiniuose kaimuose ir darbininkų gyvenvietėse veikusioms plytinėms.

       Nepaisant tremtinių išsekimo, primityvių darbo įrankių ir dažnų nelaimingų atsitikimų, miško darbai Moigoje vyko intensyviai. Didžioji dalis miškų aplink gyvenvietę buvo iškirsti jau 1949 m. viduryje. Medienos gavybai lėtėjant, Moigos tremtinius pradėta vežti gilyn į taigą statyti barakų prie dar neiškirsto miško masyvų kuriamoje Chara Kutulo gyvenvietėje.

       Moigoje mirė apie 10 lietuvių tremtinių. Gyvenvietėje nebuvo kapinių, todėl pirmaisiais metais mirusieji buvo laidojami Verchniaja Ara Kuorkos, o nuo 1949 m. Chara Kutulo kapinėse.

        1951 m. rudenį visi Moigos lietuviai ir moldavai tremtiniai perkelti į Chara Kutulą. Kartu perkelti ir išardyti Moigoje lietuvių statyti barakai. Tų pačių metų žiemą ištuštėjusi Moigos gyvenvietė buvo panaikinta.