Boicai

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

            Boicai (rus. Бойцы) – miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 25 km į pietvakarius nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro) ir 5 km į šiaurę nuo Šaburo. Gyvenvietė įkurta apie 1941 m. Iš pradžių čia apsistodavo laikinai, dažniausiai žiemą, kolūkių reikmėms kirsti miškų atvežti aplinkinių kaimų gyventojai. 1945 m. į Boicus buvo atitremta apie 300 „vlasovininkų“ ir kitų buvusių RA kareivių, Antrojo pasaulinio karo metais patekusių į vokiečių nelaisvę. Ilgainiui dėl čia gyvenusių kareivių gyvenvietei ir buvo suteiktas Boicų pavadinimas (Бойцы – liet. kareiviai, kovotojai). Gyvenvietėje buvo pastatyti 5 barakai, kelios žeminės ir keli nedideli rąstiniai nameliai.

            1948 m. birželio 11 d. į Boicus iš Šaburo sunkvežimiais buvo atvežta apie 20 lietuvių tremtinių šeimų (apie 80 žmonių). Tremtiniai buvo išskirstyti į kelis niekeno negyvenamus apleistus barakus. Daugumoje jų nebuvo jokių vidinių pertvarų, kai kur nebuvo grindų, langų ir gultų. Daugeliui tremtinių barakuose tekdavo miegoti ant žemės.

Atitrėmus lietuvius Boicų gyvenvietė išaugo, tačiau liko skurdi ir neprižiūrima. Tik apie 1949 m. viename barakų, lentomis atitvėrus niekeno negyvenamą sekciją buvo įrengta nedidelė pradinė mokykla. Mokyti lietuvių ir vietinių gyventojų vaikus buvo atsiųsta buriatė mokytoja. Apie 1952 m. Boicuose buvo įrengtas nedidelis medicinos punktas. Iki tol sergantiems tremtiniams, dažniausia slapčia, tekdavo pėsčiomis per taigą eiti į Šaburą, kur veikė artimiausia ambulatorija.

Dauguma Boicų tremtinių buvo įdarbinti miškuose. Pirmuosius kelis mėnesius ruošiamuose kirsti miško plotuose jie rinko sakus, vėliau vyrai buvo paskirti į miško kirtėjų brigadas, moterys ir paaugliai – genėti, deginti šakas. Dažniausiai iš miško kirtaviečių į sandėlius medieną traukdavo jaučiais. Kai jaučių panaudoti negalėdavo, iškirstus medžius tremtiniams tekdavo nešti ant pečių. Rąstus į kelių metrų aukščio rietuves kraudavo rankomis. Kartą per mėnesį rąstai būdavo išvežami į Čelutajaus (1-ojo kilometro) gyvenvietę arba Šaburo lentpjūvę ir pabėgių gamyklą. Pirmaisiais tremties metais miško darbuose neįgudę ir fiziškai išsekę tremtiniai dažnai nepajėgdavo įvykdyti išdirbio normų. Vietiniai darbininkai ir brigadininkai dažnai sukčiaudavo – sau priskirdavo daugiau iškirstos medienos, vėliau miškuose greta atvirų medienos sandelių sukeldavo gaisrus, kad nuslėptų trūkstamų rąstų skaičių. Vaikai ir nedarbingi seneliai taip pat buvo priversti ieškoti įvairių atsitiktinių darbų, kad galėtų padėti išmaitinti savo šeimas. Dažniausiai jie ganydavo vietinių gyventojų gyvulius ar prižiūrėdavo vaikus. Sausomis ir karštomis Buriatijos vasaromis miškuose dirbančius tremtinius nuolat kamuodavo troškulys, todėl kai kurie vaikai būdavo skiriami nešioti vandenį į kalnuose kertamus miško plotus. Į juos kirtavietėse dirbantys tremtiniai merkdavo medžių šakas, kad apsisaugotų nuo vabzdžių, mašalų. Tik apie 1952–1953 m. miško pramonę pradėta mechanizuoti – atsirado daugiau miškavežių, kilnojamo elektros stotelių, elektrinių pjūklų ir kitos technikos.

Boicuose mirė 5 lietuviai tremtiniai. Kapinių prie gyvenvietės nebuvo, todėl mirusieji palaidoti didelėse lietuvių kapinėse Zonos gyvenvietėje.

1955 m., iškirtus aplinkinius miškus, Boicų gyvenvietė buvo panaikinta. Tremtiniai kartu su kitais miško darbininkais perkelti į Koketėjaus gyvenvietę, greta naujai nutiestos vakarinės Čelutajaus geležinkelio linijos, taip pat į Šaburą ir Tamachtajų.