Belaja Rečka

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

             Belaja Rečka (rus. Белая Речка, liet. Baltas upelis) – 1942 m. įkurta miško darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone,  6 km į pietryčius nuo Šaburo. Netoli gyvenvietės tekėjo sraunus kalnų upelis Belaja, kurio vardu ir pavadinta gyvenvietė. 1945 m. į Belaja Rečką buvo atitremta „vlasovininkų“ ir buvusių RA kareivių, Antrojo pasaulinio karo metais patekusių į vokiečių nelaisvę. Belaja Rečka buvo paskutinė 1945 m. baigtos tiesti rytinės Čelutajaus geležinkelio linijos stotelė Žiemos metu gyvenvietėje laikinai apsistodavo Senosios Brianės ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai, kirtę miškus kolūkių reikmėms.  Gyvenvietėje veikė pabėgių gamykla, pradinė rusų mokykla, kepykla, plytinė, arklidės, parduotuvė, buvo pastatyta keliolika nedidelių namelių, pora lentinių barakų ir žeminių darbininkams apgyvendinti.

            1948 m. birželio 11 d. į Belaja Rečka buvo atitremta apie 30 lietuvių šeimų (apie 120 žmonių, iš jų apie 40 vaikų). Dauguma jų ūkinininkai, taip pat Panevėžio mokytojų seminarijos ir gimnazijos mokiniai. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti apgriuvusiuose lentiniuose barakuose. Vietos administracija tremtinių atvykimui nepasiruošė, todėl tremtiniai, netilpę į kelis apgriuvusius lentinius barakus, buvo suvaryti į laikinai iš lentų sukaltas belanges daržines. Po mėnesiostatyti naujų barakų į Belaja Rečką buvo atvežta tremtinių iš Zonos gyvenvietės. Iki rudens jie pastatė apie 10 rąstinių barakų, senus apkalė lentomis, sienas apšiltino pjuvenomis. Iki 1950 m., didinant Belaja Rečkoje veikusios pabėgių gamyklos gamybos apimtis, į naujus lietuvių pastatytus barakus buvo perkelti visi Zonoje ir Biliutos pagalbiniame ūkyje gyvenę tremtiniai. Iš viso 1950 m. Belaja Rečkoje gyveno daugiau nei 60 lietuvių šeimų (apie 240 žmonių).

Palaipsniui Belaja Rečka išaugo į vieną didžiausių apylinkės medienos perdirbimo centrų, tačiau liko skurdi ir nyki. Gyvenvietėje buvo pilna šiukšlių, medienos atliekų, bastėsi daugybė benamių šunų.

Pirmaisiais tremties metais, o ypač 1948 m. vasarą, tarp tremtinių masiškai plito infekcinės ligos: dizenterija, vidurių šiltinė, taip pat užfiksuota pavienių maliarijos atvejų. Dizenterija daugelis tremtinių susirgo dar kelionės į Buriatiją metu. Medicinės pagalbos sergantiems tremtiniams Belaja Rečkoje niekas neteikė. Vos vieną kartą 1948 m. vasarą į gyvenvietę iš Čelutajaus (24-ojo kilometro) buvo atsiųstos dvi felčerės.

Gyvenimo sąlygos ir medicininės pagalbos teikimas kiek gerėti pradėjo tik 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Ilgainiui dalis tremtinių Belaja Rečkoje pasistatė nuosavus namelius arba iš sausakimšų barakų persikelė į nedidelius keturioms šeimoms skirtus surenkamus medinius namus. Dalis tremtinių įsigijo vištų, ožkų, kai kurie ir kiaulių, įsirengė tvartus ar žemines gyvuliams laikyti, susikasė daržus. Gyvenvietės parduotuvėje ilgainiui atsirado daugiau kruopų, bulvių, aliejaus, arklienos dešros ir kitų produktų.

Į Belaja Rečką ištremti lietuviai kirto medžius, genėjo, degino šakas, tiesė kelius į miško kirtavietes, krovė medieną į vagonus, taip pat dirbo pabėgių gamykloje ir plytinėje. Dauguma lietuvių nemokėjo rusų kalbos, tuo dažnai naudodavosi darbo normų bei atlyginimų nežinančius tremtinius apgaudinėję vietiniai darbų vadovai. Dėl primityvių darbo įrankių ir fizinio išsekimo nelaimingi atsitikimai darbo metu miškuose buvo dažni. Žuvusiųjų užfiksuota tiek tarp tremtinių, tiek ir tarp vietinių darbininkų.

Darbas pabėgių gamykloje ir plytinėje buvo ne toks pavojingas, tačiau ne mažiau varginantis ir menkai apmokamas. Plytinėje daugiausia dirbo moterys. Dėl didelių išdirbio normų darbo laiko čia dažnai nebuvo paisoma, o gaminamos plytos buvo nekokybiškos, dalis likdavo niekur nepanaudotos. Pabėgių gamykloje buvo įdarbinti paaugliai ir seneliai. Jie žievindavo rąstus, nešiodavo lentas, išveždavo pjuvenas ir kitas atliekas. Vaikai vasarą, laisvu nuo mokslų metu, aplikinkiniuose miškuose grybaudavo, uogaudavo, vėliau surinktas miško gerybes parduodavo. Dalis vaikų buvo priversti dirbti nuolat, kad padėtų išmaitinti sunkiai besiverčiančias šeimas. Jie į kirtavietes darbininkams nešiodavo vandenį, miškuose rinkdavo sakus, dirbdavo kitus atsitiktinius darbus.

Belaja Rečkoje mirė daugiau nei 10 lietuvių. Dauguma jų palaidoti Zonos gyvenvietės tremtinių kapinėse. Nedidelėse bendrose Belaja Rečkos kapinaitėse buvo palaidotas tik Mykolas Janonis (1860–1948). Vietos valdžia atsisakė skirti transportą vėlionio palaikams nuvežti į Zonos kapines, todėl kelios moterys, iškasusios negilią duobe, jį palaidojo greta vietinių gyventojų kapų. Vėliau Belaja Rečkos kapinės buvo apleistos ir išnyko.

6-ojo dešimtmečio pradžioje medienos gavyba Belaja Rečkos apylinkėse pradėjo sparčiai lėtėti. Buvo uždaryta pabėgių gamykla, išvežta didžioji dalis miško pramonės technikos, išformuotos vagonų krovėjų brigados. Apie 1953 m. dauguma tremtinių buvo perkelti į gyvenvietes palei vakarinę Čelutajaus geležinkelio liniją, daugiausia į Senąją Brianę, Tamachtajų ir 18-ąjį kilometrą. Likusieji Belaja Rečkoje tremtiniai 1956–1958 m. gavo leidimus grįžti į Lietuvą.

Ištuštėjusi Belaja Rečkos gyvenvietė 6-ojo dešimtmečio pabaigoje panaikinta.