Muchor Tala

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Muchor Tala (rus. Мухор-Тала) – 1941 m. įkurta nedidelė miško ir geležinkelio darbininkų gyvenvietė Zaigrajevo rajone, apie 19 km į pietvakarius nuo Čelutajaus (24-ojo kilometro) ir apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Šaburo. Gyvenvietė įkurta atokioje vietovėje, apsupta nedidelių kalvų – sopkų. Muchor Talos pavadinimas buriatų kalba reiškia siaurasis slėnis.  Muchor Taloje buvo pastatyta keletas nedidelių medinių namelių ir žeminių, keli barakai, iš senų pabėgių suręsta parduotuvė ir pirtis.

1948 m. birželio 10 d. į Muchor Talą traukiniu atvežta 13 lietuvių šeimų (daugiau nei 50 žmonių). Visi tremtiniai buvo apgyvendinti dviejuose barakuose. Vienas jų buvo rąstinis, kitas – lentinis, su pjuvenomis užpildytomis sienomis. Barakai buvo apgriuvę, purvini, pilni blakių ir tarakonų. Į kai kurias atitvertas sekcijas buvo suvaryta apie 15 žmonių. Kadangi ne visiems tremtiniams užteko apgyvendinimui tinkamų patalpų, keli seneliai buvo priversti gyventi nedidelėje virtuvėje, įrengtoje viename iš barakų.

Muchor Talos gyvenvietė buvo skurdi ir apleista. Parduotuvė čia dirbdavo nereguliariai. Duoną, kartais šiek tiek margarino ir kruopų arkliais iš Šaburo atveždavo tik kas porą dienų. Visi produktai buvo griežtai normuojami. Duonos net gausios, daugiau nei 5 žmonių, šeimos gaudavo vos po vieną kepalėlį dienai. Kitų būtiniausių prekių įsigyti tremtiniai galėdavo tik nuvykę į Šaburą, kur produktų dažniausiai neužtekdavo net vietiniams darbininkams ir ten gyvenusiems tremtiniams aprūpinti. Kartais į Muchor Talą parduoti daržovių, pieno atvykdavo kolūkiečiai iš Senosios ir Naujosios Brianės kaimų. Kad išsimaitintų tremtiniai iš vietos gyventojų nuspirkę bulvių (dažniau – lupenų), jas sodindavo iškirstuose miškuose greta barakų. Vandenį tremtiniams tekdavo semtis iš greta buvusio nedidelio ežero. Paštą ir kitus siuntinius į Muchor Talą atveždavo į Šaburą vykstančiais traukiniais. Dažniausiai pašto paketus, skirtus tremtiniams, iš pravažiuojančio traukinio išmesdavo gyvenvietės apylinkėse. Muchor Talos tremtinių vaikai lankė rusų mokyklą Šabure. Kelionė per taigą iki mokyklos anksti ryte ar jau temstant vakare buvo ilga ir pavojinga – gyvenvietę supusiuose miškuose buvo ypač daug vilkų.

Muchor Taloje tremtiniai dirbdavo įvairius geležinkelio remonto darbus, kraudavo aplinkiniuose miškuose iškirstą medieną į vagonus, kuriais ji vėliau būdavo gabenama į Šaburo lentpjuvę ir pabėgių gamyklą. Kartais jaunus vyrus išveždavo ir kitas darbo vietas, miško sandėlius ar vagonų pakrovimo punktus. Pagyvenę ir fiziškai silpesni tremtiniai ruošdavo malkas garvežiams. Tremtiniai taip pat dirbo statybininkais. Dauguma jų statė barakus greta Šaburo besiplečiančioje Novostroikos gyvenvietėje. Dalis būdavo panaudojama ir asmeninėms MPŪ administracijos darbuotojų reikmėms. Kad padėtų išmaitinti šeimas, įvairius atsitiktinius darbus dirbdavo ir vaikai. Vietiniai piemenys, dėl ypač mažų atlyginimų, dažnai atsisakydavo dirbti, todėl tremtinių vaikai dažnai būdavo samdomi ganyti Muchor Talos ir kitų aplinkinių gyvenviečių gyventojų gyvulius. Dienos atlygio už gyvulių ganymą neužtekdavo išsipirkti net dienos duonos normai, tačiau karves ganę vaikai kiekvieno mėnesio pabaigoje gaudavo bent po kelis litrus pieno.

Muchor Taloje mirė 2 lietuviai. Kapinių greta gyvenvietės nebuvo, todėl mirusieji palaidoti didelėse tremtinių kapinėse Zonoje, šalia karo belaisvių japonų kapų.

1949 m. rudenį visos tremtinių šeimos iš Muchor Talos buvo perkeltos į Novostroikoje pastatytus naujus barakus. Vietinių rusų ir buvusių karo belaisvių šeimos čia gyveno ir toliau. Apie 1959 m. Muchor Talos gyvenvietė ištuštėjo ir buvo panaikinta.