LIETUVOS GYVENTOJŲ TREMTYS IR KALINIMAS
SOVIETŲ SĄJUNGOJE

Senoji Brianė

Rajonas: Zaigrajevo

Kraštas/respublika: Buriat Mongolijos ASSR (dabar Buriatijos respublika )

Valstybė: RSFSR

 Senoji Brianė (rus. Старая Брянь) – XVIII a. įkurtas rusų sentikių kaimas Zaigrajevo rajone, 33 km į pietus nuo Zaigrajevo ir 15 km į pietvakarius nuo artimiausios Transsibiro magistralės stoties – Čelutajaus (1-ojo kilometro). Kaimas išsidėstęs Briankos ir Koketėjaus upių santakoje, apsuptas aukštų, uolėtų, su giliais urvais, kalnų. Dauguma vietinių gyveno dideliuose rąstiniuose, Sibiro sentikiams būdingos architektūros namuose, aptvertuose apie 2 m aukščio lentų tvoromis. Senojoje Brianėje taip pat buvo kolūkio kontora, paštas, kelios parduotuvės, plytinė, nedidelė ambulatorija ir septynmetė (vėliau vidurinė) rusų mokykla. Visi pastatai buvo išsidėstę šalia kelių tvoromis atitvertų gatvelių, apie 3 km ruože abipus Briankos upės.

1953 m. vasarą, pro Senąją Brianę nutiesus vakarinę Čelutajaus geležinkelio liniją, į gyvenvietę miško darbams buvo perkelta apie 40 lietuvių šeimų (apie 160 žmonių) iš Belaja Rečkos, Ilkos ir Kunduliuno gyvenviečių. Tuo pačiu metu čia iš uždaromų Čelutajaus MPŪ gyvenviečių buvo perkelta daug ukrainiečių tremtinių ir kitų miško darbininkų. 1955 m. į Senąją Brianę iš Šaburo buvo perkelta dar beveik 100 lietuvių tremtinių, daugiausia negausių šeimų ir pavienių asmenų. Iš viso 6-ojo dešimtmečio viduryje čia gyveno apie 75 lietuvių šeimos (apie 300 žmonių).

Senojoje Brianėje tremtiniams ir kitiems darbininkams apgyvendinti buvo pastatyta keletas barakų ir bendrabučių, taip pat apie 10 medinių, vadinamųjų suomiškų, keturių kambarių namelių. Tremtinių būstai buvo pastatyti kiek atokiau nuo kaimo kaip nedidelė atskira gyvenvietė, pavadinta Senosios Brianės baru (rus. участок „Старая Брянь“). Dauguma lietuvių buvo apgyvendinti barakuose, gausesnės šeimos išskirstytos į nedidelius namelius. Tremtiniai, paskirti dirbti žemės ūkio darbus, buvo perkelti gyventi į kaimą kartu su vietiniais gyventojais.

Daugumoje barakų lietuviai gyveno kartu su įvairių tautybių žmonėmis, tiek vietiniais, tiek tremtiniais bei pagal sutartis įdarbintais buvusiais kriminaliniais kaliniais. Tik lietuviams gyventi buvo paskirtas vienas barakas. Jis tapo svarbia tremtinių susibūrimo vieta, kurioje jie rinkdavosi laisvu nuo darbo metu, įsirengę altorių rengdavo pamaldas, minėdavo didžiasas religines šventes. Nuosavus būstus Staraja Brianėje pasistatė vos pora lietuvių šeimų – daugelis nesiryžo įsikurti bijodami netrukus vėl būti perkelti kitur.

Gyvenimo sąlygos Senojoje Brianėje buvo kiek geresnės nei daugelyje atokių, giliai taigoje įkurtų darbininkų gyvenviečių. Dauguma tremtinių jau augino naminių gyvulių, susikasė daržus. Senojoje Brianėje veikęs kolūkis pagerino kaimo aprūpinimą maisto produktais. Parduotuvėje jau buvo galima įsigyti daugiau kruopų, daržovių, pieno ar mėsos produktų. Pastačius lentpjūvę ir medienos sandėlius kartu buvo įrengta ir nedidelė elektrinė, kuri elektra aprūpindavo ne tik miško pramonės įmones, bet ir kaimą bei išaugusią tremtinių ir kitų darbininkų gyvenvietę. Senojoje Brianėje suaktyvėjo tremtinių kultūrinis gyvenimas. Gyvenvietės klubuose sekmadieniais buvo rodomas kinas, kartais vykdavo šokiai, pasirodymus rengdavo tremtinių saviveiklos būreliai. Septynmetėje (vėliau vidurinėje) rusų mokykloje mokėsi ir aplinkinių gyvenviečių tremtinių vaikai. Žiemą jie Senojoje Brianėje gyvendavo moksleivių bendrabutyje ir pas tėvus, apsirūpinti maistu, sugrįždavo tik savaitgaliais.

Dauguma vyrų tremtinių Senojoje Brianėje kirto miškus, lentpjūvėje pjovė maumedžio pabėgius, dirbo medienos sandėliuose. Darbai buvo mechanizuoti. Kiti tremtiniai dirbo traktorių, miškavežių vairuotojais. Moterys ir paaugliai miškuose degino šakas, rinko sakus, pušų kankorėžius, lentpjūvėje vežiojo pjuvenas, dirbo medienos sandėliuose sargais ar priėmėjais. Kelioms moterims pavyko įsidarbinti siuvimo ceche. Silpnesni ir netinkami sunkiam fiziniam darbui tremtiniai kartu su vietiniais gyventojais dirbo kolūkyje. Vasaromis dauguma lietuvių vaikų Senosios Brianės apylinkėse ganydavo vietinių gyventojų gyvulius.

Tarp Senosios Brianės lietuvių buvo daug išsilavinusių žmonių, daugiausia iš lagerių paleistų ir į tremtį pas šeimos narius perkeltų politinių kalinių. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje kai kuriems iš jų jau buvo leista dirbti pagal specialybę, kartais net užimti aukštesnes pareigas.

Senojoje Brianėje mirė apie 20 lietuvių tremtinių. Visi jie buvo palaidoti bendrose šalia kaimo buvusiose kapinėse. Šiose kapinėse taip pat buvo laidojami Tamachtajaus, Koketėjaus, 18-ojo, 21-ojo ir 25-ojo kilometrų gyvenviečių tremtiniai. Iš viso 6-ajame dešimtmetyje čia buvo palaidota daugiau nei 40 lietuvių.

 Pagal 2010 m. Rusijos Federacijos gyventojų surašymo duomenis čia vis dar gyveno apie 600 žmonių.